Ar galima pilnavertė mityba be maisto papildų? l Guoda Azguridienė

Šis klausimas tikrai daug kam kyla. Ypač tiems, kurie skaito literatūrą apie sveikatą ir mitybą. Mat papildai yra vieni labiausiai populiarinamų produktų.

Manęs to irgi dažnai klausia. Ir klausimas nėra paprastas (koks klausimas apie žmogaus sveikatą apskritai yra paprastas?). Bet pradėkime paprastai. Lietuvoje gyvenant, sakyčiau, maisto papildai nėra būtina sąlyga sveikai mitybai. Bet greičiausiai laikas nuo laiko jų gali prireikti. Ypač ne vasaros sezono metu, kuris pas mus, sutikime, ilgas.

Kodėl manau, kad kasdienėje mityboje galime apsieiti be pastovios maisto papildų dozės? Pažiūrėkime, kuo grindžiama priešinga nuomonė. Ji grindžiama faktu, kad intensyviame žemės ūkyje užauginti ir masinėje maisto pramonėje perdirbti maisto produktai nebeturi tiek maistingųjų medžiagų, kiek anksčiau turėdavo, ir nepatenkina žmogaus vitaminų bei mineralų poreikio. Jau nekalbant apie rafinuotų produktų nemenką porciją mūsų mityboje, kurie jokių naudingų medžiagų neduoda, o tik atima. Taip pat pridėkime nuolatinio streso dėl gyvenimo tempo ir rūpesčių gausos oksidacinį poveikį ir gausime, kad naudingų medžiagų reikia daugiau, o maistas jų teikia mažiau. Kas belieka? Papildyti mitybą vitaminų, mineralų, amino ir riebiųjų rūgščių, polifenolių, skaidulų, chlorofilo ir kitų naudingų medžiagų jų koncentruota forma. Logiška ir protinga.

Tačiau yra keli „bet“. Papildų taip pat būna įvairių ir nėra lengva suprasti, katrie iš jų geri, o katrie ne. Antra, medžiagas koncentruota forma (dar labiau – izoliuota forma) organizmas savinasi prasčiau, nei maiste esančias, nes jis yra prisitaikęs valgyti maistą, kokį valgė tūkstančius metų, o ne naujai sukonstruotą. Trečia, papildai daugelyje šalių turi specialią reglamentaciją. Lietuvoje juos privalu registruoti arba notifikuoti, apie juos draudžiama rašyti, kam jie skirti. Nurodomos dozės, kurių nevalia viršyti. Kai kam tai gali kelti pasitikėjimą, bet aš matau, kad tai kelia didžiulę sumaištį. Kaip gali būti, kad draudžiama rašyti ant produktų tai, kam jie realiai kuriami ir apie ką diskutuojama tūkstančiuose mokslinių straipsnių? Šiuo atveju turiu omenyje antioksidantus. Tada gamintojai sukasi kaip gali. Vietoje to, kad pardavinėtų grynas mėlynes (spanguoles, granatus, šaltalankius ir t.t.) kaip stiprų antioksidantą, prideda į jas visokių kitų medžiagų, apie kurias būtų galima rašyti ant pakelio. Taip pat reguliuotojai yra linkę sumažinti rekomenduojamas papildų dozes iki tokių, kokios apčiuopiamos įtakos sveikatai padaryti negali ir tada žmogus eina nusipirkti vaistų. Sistema stipriai iškraipo tuos produktus, kurie vadinami papildais ir vartotojui reikia daug skaityti pačiam ir gilintis, kad gautų iš jų naudos.

Tada paprasčiau suvalgyti du obuolius, saujelę spanguolių ir porciją saulėgrąžų daigų. Tą ir reikėtų padaryti. Tačiau ne visada yra galimybė šiuos produktus gauti ne iš masinės gamybos. Negali gi pats visko rinkti, laikyti, džiovinti ir t.t. Yra tie, kurie gali ir būtent jiems papildai mažiausiai reikalingi, nebent paskiria gydytojas dėl kažkokios konkrečios medžiagos trūkumo.

Visi kiti Lietuvoje daugiau ar mažiau „prieina“ prie tam tikrų natūralaus maisto šaltinių – kas gauna bulvių ir morkų iš nepertręšto giminaičių daržo, kas šaltalankių sulčių išsispaudžia, kas auginasi patys arba perka ekologiškus ir taip maksimaliai išvengia chemikalų. Jei kalbėsime apie didesnių miestų, Londono, Tokijo ar Niujorko, gyventojus tai jų situacija gerokai kitokia. Jų priėjimas prie neasfaltuotos žemės (taigi ir miško bei daržo) yra ypatingai ribotas. Todėl nenuostabu, kad susidomėjimas papildais miestuose toks didelis.

Į ką atkreipti dėmesį renkantis papildus profilaktikai? Kai papildai vartojami paskyrus gydytojui, būtų gerai su juo aptarti papildų pasirinkimo variantus, nes gydytojas siūlys tą, kurį žino. Bėda ta, kad tik nedaugelis gydytojų tam skirs laiko ir dėmesio.

Geriau rinktis natūralius, o ne sintetinius vitaminus. Kaip minėjau, jie lengviau įsisavinami, kelia mažesnę alergijų riziką ir juos labai sunku perdozuoti. Kai kurių jų pasirinkimas gyvoje gamtoje yra net ir koncentruota forma. Kaip antai vitamino C (acerola, amalaki, juodieji serbentai), vitamino E – nerafinuoti šalto spaudimo aliejai (ypač kviečių gemalų), vitamino A – raudonųjų palmių aliejus. Silicio – braziliniai riešutai, magnio ir kalio – razinos bei kiti džiovinti vaisiai, Omega 3 – ispaninio šalavijo (chia) sėklos, linų sėmenys. Antioksidantų – praktiškai visos prieskoninės žolelės, geros kokybės žalioji arbata, ypač Matcha. Chlorella ir spirulina – ypač koncentruotas naudingų maistinių medžiagų rinkinys, tarp kurių įvairios amino rūgštys, geležis, jodas, chlorofilas, B grupės vitaminai.

Kadangi maistingąsias medžiagas žmogus geriau pasisavina iš gyvos gamtos, ne iš laboratorijos, modernūs papildai dažnai gaminami perleidžiant mineralus ar sintetinius vitaminus per augalų arba mikroorganizmų poveikį ir taip padarant juos organiniais. Kaip antai geležis jungiama su vynuogių cukrumi (sultys „Stiprus kraujas“), „Engevita“ mielės auginamos ant vitaminų prisotintos melasos ir naudojamos sausos mitybai papildyti. Tai duoda ne tik gerą pasisavinimą, bet ir gerokai malonesnį skonį, kaip antai „Rabenhorst“ geležies papildas nėščiosioms (Geležis+), kur jaučiamas ne žymusis geležies metalas, o braškių sultys.

Žlunga ir įsisenėję mitai. Visur rašoma, kad vitaminas D gali būti tik gyvulinis arba sintetinis. Tačiau pasirodo, kad jį galima išgauti ir iš kerpių arba užauginti su mielėmis.

Manau, kad šioje srityje bus daug naujovių, kurios palengvins mums pragyvenimą daržo – miško ne sezono metu. Bet tai juk nereiškia, kad valgysim šlamštą, o maistingąsias medžiagas gausime tik iš papildų.

Autorė: Sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė.