Nuo ko priklauso blynų gerumas? l Guoda Azguridienė

Nuo miltų, riebalų, ant kurių kepame, priedų ir kepėjo. Kepėjas, tikėkimės yra sveikas, taip kad su juo viskas tvarkoj. O va miltai, riebalai ir priedai labai dažnai sveiki nebūna, tik skanūs.

Mums įprasti blynai, kuriuos valgome kavinėse ir namuose, nepriklausomai nuo to, kaip beatrodytų, kaip taisyklė yra kepti iš baltų (sijotų) miltų. O juose be kalorijų ir skonio nelabai daugiau ko yra, nes grūdo maistingosios medžiagos pašalinamos kartu su sėlenomis ir gemalais. Nesijoti miltai, kaip esam pratę manyti, skaniems blynams netinka, todėl iš jų blynų nekepam. O be reikalo.

Kai miltai kokybiški, puikius blynus galime iškepti ir iš nesijotų (pilno grūdo) miltų - šie bus ir su vitaminais bei skaidulomis, ir su skoniu. Tačiau miltai iš tiesų turi būti kokybiški. Geriausia biodinaminiai (demeter) arba ekologiški.

Antrą kartą blynus galime sugadinti kepdami ant netinkamų riebalų. Aš jau nekalbu apie kelis kartus naudotus riebalus. Kalbu visų pirma apie dažniausiai kepti naudojamą rafinuotą aliejų. Jis, kaip ir kiti rafinuoti maisto produktai, turi tik kalorijas ir gerai pažįstamą „neutralų“ skonį bei gali turėti rafinavimo metu susidarančių kenksmingų medžiagų. Nemažai kulinarų kepimui naudoja šalto spaudimo (virgin arba extra virgin) alyvuogių aliejų. Skonio prasme tai nepriekaištingas pasirinkimas, bet sveikatos – nevisai. Extra virgin alyvuogių aliejus vertingiausias nekaitintas, o kepti ant jo galima tik trumpai. Ilgam kepimui netinka ir rapsų aliejus.

Geriausia kepti ant nerafinuoto kokosų, palmių, žemės riešutų ar kepimui skirto saulėgrąžų aliejaus arba valyto sviesto Ghi. Blynams labiausiai tiks kokosų aliejus ir ghi (tik su juo blynai bus riebesni).

Dar vieną progą sugadinti blynus turime juos saldindami ar kitaip papildomai gardindami. Bet turime progą ir juos pagerinti, pvz., užsidėdami namie virtos tikros uogienės. O jei tokios neturim, tai yra visai nemažas pasirinkimas natūralių (nerafinuotų!) saldiklių. Jie, nors ir išlaikę natūralų augalui būdingą skonį, tikrai yra saldūs. Pavyzdžiui, sunku būtų surasti saldesnį sirupą nei agavų (yra šviesus arba intensyvesnio skonio tamsus). O jo glikemijos indeksas (aktualus diabetikams) itin žemas. Kaip ir sunku būtų surasti smaližių, kuris atsisakytų klevų sirupo. Cukrinių runkelių sirupo pavadinimas gali skambėti nepatraukliai, bet pavadinimas apgaulingas – šio sirupo puikus ne tik skonis, bet ir turimi mineralai (pvz., geležis, kurios prisiekusiems blynų valgytojams dažnai trūksta). Netgi cukranendrių cukrus būna ne tik baltas, rudas ir cukraus pudra. Jis būna tiesiog nerafinuotas – net kristalai nesusidaro. Toks jis panašesnis į smėliuką nei į cukrų, bet tarp dantų tikrai negirgžta. Ir skonis ypatingai malonus. Angliškai toks cukrus vadinamas „active sugar“, vokiškai „urzucker“, lietuviškai verčiame „džiovintos cukranendrių sultys“.

Gal sunku tokius blynus išsikepti? Visiškai ne. Reikia tik miltų, vandens ir kokosų aliejaus. Gal jų nevalgo konservatyviausi valgytojai vaikai? Tikrai valgo. Pati mačiau. Ypač su klevų sirupu.

Autorė: Sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė.