Sveiko maisto pasirinkimas nėra aritmetinis pratimas l Guoda Azguridienė

Ieškodami sveikesnio maisto, jį renkamės pagal kelis kriterijus, nes tokio vieno kriterijaus, kaip „maisto sveikumas“ – nėra. Jo nėra nei produktų ženklinime, nei bendrai vertinime. Kiekvienas mitybos specialistas pasakys, kad kas vienam yra sveika, kitam gali visai netikti. „Sveiką“ maistą kiekvienas pasirenkame pagal tuos sveikumo požymius, kurie mums yra aktualūs.

Jei kažkas skaičiuoja kalorijas, tai rinksis maistą su mažiau kalorijų. Jei kažkas vengia laktozės ar glitimo – jam sveika bus tai, kame jų nėra. Kas prisižiūri cukrų, rinksis tuos produktus, kuriuose jo nėra ar yra mažiau.

Maisto produktų ženklinime yra vadinamieji „sveikatingumo teiginiai“, tačiau apie konkrečius maisto produktus jų labai nedaug (daugiau pardavėjai gali rašyti apie atskiras jo dalis: vitaminus, mineralus), taigi retai rasime juos parašytus. Nebent prie extra virgin alyvuogių aliejaus, graikinių riešutų, atskirų avižų produktų. Daugiau leidžiama naudoti maistingumo teiginių, kurie nurodo, kad produkte „yra daug baltymų, „skaidulinių medžiagų“, „vitaminų“, „mažai cukraus“ ir pan. Maistingumo teiginiai padeda suprasti produkto maistinę vertę, pavyzdžiui, ar nurodyti gramai baltymų yra daug ar mažai?

Tačiau ir maistingumas yra tik vienas iš sveikatingumo aspektų. Toli gražu ne visi baltymingi batonėliai yra geresni už mažiau baltymingus, nes svarbu ir iš ko tas baltymas gautas, ir ko be baltymų tame batonėlyje dar yra. Gėrimas netampa sveiku vien dėl to, kad jame nėra cukraus ar pridėta vitaminų. Beje, ko produkte nėra, yra ne mažiau svarbu.

Taigi, maistingumas yra kriterijus, į kurį verta atsižvelgti renkantis maistą, bet jis toli gražu ne vienintelis. Jo blogumas tas, kad jis sukuria mums paprastumo iliuziją – jei daug vitaminų ir omegų, o mažai cukraus, gal dar mažiau kalorijų, tai sveika. Visai nebūtinai.

Vieno maisto sveikumo kriterijaus nėra ir negali būti, nes mūsų organizmai skirtingi ir mums reikia skirtingų medžiagų. Negana to, galim išsirinkti maistingiausią produktą, bet jei jis bus pagamintas iš medžiagų, kurių mes nepasisaviname, tas maistingumas bus mums minusas, o ne pliusas. Todėl sveiko maisto pasirinkimas nėra aritmetinis pratimas suskaičiuoti maistines vertes. Renkantis produktus tenka įsijungti platesnį mąstymą, o kartu ir savo kūno pojūčių stebėseną.

Paimkim pavyzdžiu saldumynus. Jei žmogus iš principo yra pasidomėjęs sveika mityba, jis supranta, kad saldumynai nėra ta produktų grupė, kur reikėtų tikėtis mineralų ir vitaminų. Čia jis ieškos greitos energijos (kalorijų, angliavandenių, saldumo) ir stengsis išvengti to, ko skanėstuose galima išvengti: dirbtinių dažiklių, kvapiklių, konservantų ir cukraus, kurio jau būtų „man per daug“. „Per daug“, be abejo, yra subjektyvu, bet labai praktiška. Žmonės, kurie sumažina vartojamo cukraus kiekį, po to ne tik nebenori daug saldžiau, bet nebegali – jiems nebeskanu. Tai yra tvariausias kelias į skanėstų žalos sumažinimą – nuosekliai atsipratinti nuo cukraus ir po kurio laiko galėti pasitenkinti mažesniu jo kiekiu, mažesniu desertu. Todėl iš praktinės mitybos pusės maži saldainių ar kitų desertų pakeliai yra gerai. Negerai jie yra iš liekančios šiukšle pakuotės pusės, todėl norėtųsi, kad ji būtų minimali (kas saldainių atveju neretai būna priešingai).

Kitas labai praktiškas sveikesnių saldumynų pasirinkimo kriterijus – dažikliai ir kvapikliai. Nes čia jų yra. Juk saldainio, kaip produkto, esmė ir yra tokia: cukrus – saldumui ir greitai energijai, ryški spalva ir kvapas – akiai ir nosiai patraukti, sukelti malonumo jausmą. O ryškios spalvos paprastai ir išgaunamos sintetiniais dažais. Ilgai išsilaikantys kvapai taip pat išgaunami tik sintetiniais kvapikliais, natūralūs to negali suteikti. Ar dažikliai, kvapikliai, konservantai yra sintetiniai ar natūralūs, laikomi agresyviais ar ne – etiketėje nerašoma. Jie, kaip ir kiti maisto priedai, žymimi E su kodais. Norintiems juos suprasti, reikia išstudijuoti maisto priedų žymėjimą ir savybes.

Saldainių pagrindą, jei jie ne ledinukai (grynas cukrus su dažikliais), dažnai įeina hidrinti riebalai. Hidrinti riebalai yra tie, dėl kurių kenksmingumo sutaria visi (kas sveiko maisto srityje yra ypač reta). Bet saldainių sudėtį sužiūrėti ir ten tuos riebalus surasti tikrai nėra lengva. Siūlyčiau bent kartą tai padaryti tiems valgytojams, kurių neišberia nuo dirbtinių dažų ir kvapų ir kurie nemano, kad įprastiniame saldainyje yra dar kažko nesveiko, neskaitant cukraus.

Ką renkantis saldainius ir kitus skanėstus gali pasiūlyti „eko“ standartas? Pirma pridėtinė vertė, kurią gausime pasirinkę ekologiškus, yra „be sintetinių dažiklių, kvapiklių ir konservantų“. Taip pat garantiją, kad nėra hidrintų riebalų. (Ar jie palmių, ar rapsų, ar saulėgrąžų – nėra svarbu. Jei hidrintinti, tai jų reikia vengti). Ekologiškumo standartas draudžia naudoti hidrintus riebalus, tai iš dallies paaiškina ir kitokias ekologiškų skanėstų formas (hidrinti riebalai suteikia standumą), ir neįpratusiems „keistą“ skonį. Vietoje hidrintų riebalų naudojamas kakavos sviestas, kokosų aliejus, sviestas. Kiek ir kokio cukraus bus ekologiškame skanėste – priklauso nuo produkto ir gamintojo. Ekologiškumo standartas to nereguliuoja.

Kita aiški nauda rinktis ekologišką produktą – jų žaliavos užaugintos be pesticidų. Beje, cukrui, esminei saldumynų žaliavai, tai aktualu. Cukriniai runkeliai nėra ta kultūra, kuri gerai augtų nepurškiama chemikalais. To ant etiketės parašyta nerasit, bet ekologiškos žemdirbystės standartas numato, kad pesticidai negali būti naudojami ir, beje, pesticidų likučiai yra bene vienas iš tų tyrimų, kurie atliekami prevenciškai, kontroliuojant ekologinius ūkius. Jei kažkam atrodo, kad pesticidai (herbicidai, fungicidai ir kiti gyvų organizmų naikintojai) žmonėms nekenkia, tai jiems „eko“ gal ir nėra didelė pridėtinė vertė. Ekologiškumo standartas taip pat neleidžia naudoti GMO produktų, kas saldumynų atveju taip pat aktualu.

Maisto ženklinimas nėra toks vienareikšmis dalykas, kaip dažnai pristatoma. Tačiau ir maisto sveikumas nėra toks paprastas. Ne tik dėl maisto ir jo pagaminimų būdų įvairovės, bet dėl įvairovės mūsų pačių. Todėl renkantis maistą reikia mąstyti. Nei viena etikėtėje esanti informacija – nei sudėtis, nei maistingumas, nei atskiri standartai – negarantuoja, kad konkrečiai jums jis bus sveikas. Visi šie ženklai tik informuoja apie skirtingas maisto savybes ar jo gamybos aspektus. Rinktis vis tiek reikia pačiam.

Autorė: Sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė.