Apie reklamą ir garažinę druską l Guoda Azguridienė

Kurį vakarą žiūrėjau TV reklamas. Kadangi televizorių žiūrime retai, o reklamas dar rečiau (tuo metu galima nuveikti ką nors naudinga), pažiūrėjau jas šviežiai naivia akimi. Spėju dėl nuovargio, bet kritinis mąstymas buvo išsijungęs (kas, reikia pripažinti, atsitinka retai). Buvau tiesiog idealus reklamos taikinys. Pažiūrėjusi antrą siužetą apie stebuklingą jogurtą, sakau – o gal tikrai reikėtų pradėti jį valgyti? Gal tikrai pajusiu energijos pliūpsnį ir pamatysiu padailėjusią figūrą? Juk taip rimtai pasakoja, remiasi tyrimais ir medikų nuomone. Mano vyras, įgavęs nenusakomą veido išraišką, tik tarstelėjo – tai gal geriau tu pasiremk sekančia reklama – apie ypatingą ir nepakartojamą degtinę...

Laikas nuo laiko save pagaunu bebandant patikėti plovimo priemonėmis, kurias tik užpylus ant dėmės ji pati it susigėdusi nusiplauna. Turiu pripažinti, kad nė karto neteko tokios pamatyti savo vonioje. Ir pabandžiusi naujuosius minkštuosius švelniuosius prabangiuosius higienos įklotus, nejaučiu jokio šilko, tik plastiką.

Kyla klausimas, kodėl bandau. Tarsi ir taip neaišku.

Visų pirma dėl to, kad paprastai tų sintetinių stebuklingų daiktų nenaudoju. Tad kaip normaliam analitikui dera, manau, kad laikas nuo laiko reikia pasitikrinti, gal jie pasikeitė. Juk kiek galima su tais jogurtais? Arba šampūnais nuo pleiskanų, kuriuos tik nustojus naudoti pleiskanos debesimis užkloja. Pasirodo, galima ilgai.

Kita priežastis yra ta, kad nemažai žmonių vis tikina, kad natūralūs produktai nėra tokie patogūs, jie neatlieka funkcijos. Ką gali žinoti, gal tikrai? Bet mano bandymai to nepatvirtina. Uždžiūvusius maisto likučius ant vaikų marškinėlių visais atvejais reikia išmirkyti, baltų marškinių apykakles patrinti rankomis, o plaukų dažai (su amoniaku ar be jo) ne visada nudažo tiksliai ta spalva, kokį dažančioji mato ant pakelio.

Tiesa, šampūnai nuo pleiskanų egzistuoja – visi natūralūs šampūnai veikia kaip šampūnai nuo pleiskanų, nes nedirgina odos ir neišveda iš pusiausvyros jos apsaugos mechanizmų. Reikia tik trupučio kantrybės ir šiek tiek noro pamąstyti.

Kita reklamos rūšis yra maža arba mažesnė kaina. Žinoma, pirkėjui sunku žinoti, kokia konkretaus produkto kaina yra reali, o kuri jau turėtų kelti įtarimą. Juolab, kad garsiai rėkiama tik dėl per didelių kainų, dėl per mažų tylima. Džiugu, kad nors kai kurių produktų žinovai papasakoja ir apie per mažas kainas – pvz., kokia extra virgin aliejaus kaina verčia manyti, kad jis greičiausiai ne extra, o gal ir net ne virgin. (Minėtieji orientaciniai skaičiai buvo 9-15 eurų už litrą aliejaus). Tačiau ir vartotojo kaina ne viską pasako. Gali būti vartotojo kaina vos mažesnė už konkurentų, bet stipriai mažesnė savikaina. Tokias prekes ypač mėgsta prekybos centrai, nes jų marža tada gali būti neproporcingai didelė.

Pavyzdžio dėlei pakalbėkime apie druskos kainą. Visų pirma natūralios ir rafinuotos. Mąstant paprastai atrodo keista, kodėl natūrali druska turėtų būti brangesnė nei rafinuota (rafinuota yra įprastinė, vadinamoji stalo druska). Juk rafinavimas yra perdirbimo procesas, kuris kainuoja. Tačiau taip dabar yra: nerafinuotus produktus pagaminti šiandien yra brangiau, nei rafinuotus. Visų pirma dėl to, kad natūralaus produkto žaliava turi būti visomis prasmėmis kokybiška – ar tai būtų druska, ar alyvuogė. Mat išliks jos visos skonio ir kvapo savybės. Rafinuojant tai  nebesvarbu, mat produktas bus „universalaus skonio“. Antra, natūralus nereiškia, kad pasiėmei tokį iš gamtos ir eini. Išrovei morką ir valgai... Ne, ją reikia nuplauti, nulupti, susmulkini, pasirūpinti, kad nesuvystų. Trečia, natūralius (nerafinuotus produktus) sunkiau laikyti, jie greičiau genda, juos labiau mėgsta kiti valgytojai, mūsų parazitais vadinami. Ketvirta, kai kurių produktų maistui skirta produkcija yra tik likutis, palyginus su pramoniniu naudojamu. Pavyzdžiui, druska gaminama iš esmės pramonei ir žemės ūkiui, kaip kai kurie šaltiniai teigia, jog maistui tenka vos keli procentai. Taigi nieko keisto, kad ji gali būti tokia pigi.

Bet ir natūrali druska ne vienodai ruošiama. Iškastą natūralią druską reikia ne tik surūšiuoti atrenkant maistui tinkamą, bet ir gabalus nuplauti, saulėje išdžiovinti, norimu rupumu sumalti. Visa tai galima padaryti įvairiai. Maistui ruošti tinkamose sąlygose arba nelabai. Himalajų druska, pvz., naudojama ne tik maistui, kosmetikai ir gydomosioms vonios procedūroms, bet ir šviestuvams gaminti. Juos gaminant druskos gabale išgręžiama plati skylė, į kurią dedama lemputė, o pats šviestuvas skaptuojamas arba šlifuojamas iš išorės. Šių procesų metu lieka daug „smulkios druskos“, kuri iš išvaizdos niekuo nesiskiria nuo maistinės. Nebent savo pigesnės druskos pakelį apžiūrėsite atidžiau. Tada galite rasti šepečių, su kuriais ji buvo sušluota, šerių, rūdžių ir panašių dirbtuvėse pasitaikančių atliekų. Apie švarias grindis ir kitus paviršius, žmones su specialia apranga ir kepurėlėmis nei kalbos nėra. Dar vienas įdomus faktas – druskos šviestuvams gręžti naudojamas storas (apie 4 cm) grąžtas, kurio maždaug pusė (apie 20 cm) per savaitę susidėvi. Spėkit, kur dingsta to metalo drožlės.

Druskos kasyklų mechanizacijos lygis labai priklauso nuo konkrečios kasyklos. Didžiojoje dalyje Himalajų druskos kasyklų darbas vyksta rankomis – druska kasama laužtuvais ir kirtikliais. Tačiau yra stambių gamintojų, kurie kasa sprogdinimo būdu. Spėkit, kur dedasi sprogmenų likučiai. (Nekalbant jau apie poveikį gamtai).

Taigi iš pirmo žvilgsnio nesugadinamas produktas, toks kaip druska, gali būti pagamintas taip, kad tiktų maistui, ir kad netiktų. Jis gali būti iškaitintas aukštoje temperatūroje, kad liktų tik natrio chloridas ir po to „praturtintas“ sintetiniu jodu (kuo pas mus labai džiaugiamasi). Toks produktas yra praradęs ne tik daugelį vertingų mineralų, bet ir savo kristalų struktūrą, savo esmę. Taip jis tampa svetimas mūsų organizmui, todėl sukelia jam stresą.

Natūrali druska taip pat gali būti visokia. Ji gali būti iškasta save identifikuojančio gamintojo, kuris paprašius pateikia laboratorinių tyrimų duomenis. Dalis jų taip pat turi specialius liudijimus, leidžiančius prekiauti ekologiško maisto parduotuvėse (mat tiesiogiai pagal apibrėžimą druska, kaip mineralas, negali būti vadinama ekologiška).  

Bet rinkoje pilna ir neaišku kieno, kur ir kaip iškastos ir supilstytos druskos „gera“ kaina. Nereikia manyti, kad kontrolieriai puola tokius dalykus demaskuoti. Jie užsiėmę paprastesniais dalykais – tikrina, ar tiksliai pagal instrukcijas surašytos etiketės. Jei etiketės atitinka raidę, kam rūpi, kad raidė neatitinka realybės... Taip jie labai uoliai tikrina, kad nepasakytume, jog valgyti avižas ir gerti kefyrą yra sveika (to neleidžia reklamos įstatymas), bet reklama apie stebuklingas vienintelio stebuklingojo jogurto savybes liejasi laisvai.

Taigi vartotojui reikia pačiam galvoti. Tiek mokesčių mokėtojų pinigų skiriama maisto kokybei užtikrinti, tiek gerų maisto produktų nepapuola į lentynas ir į mūsų virtuves, nes nepajėgia atitikti tiems formalumas, o rezultatas toks apgailėtinas! Viena vertus masiškai valgome bevertį rafinuotą maistą, kita vertus, neišvengiama produktų, kurių reklama švelniai tariant, neatitinka tikrovės. Paradoksalu? Nieko panašaus. Visų pirma dėl to, kad būtų naivu manyti, kad kažkas kitas, ir ypač valdžia, gali žmogų nuo ko nors apsaugoti. O dar labiau naivu ir kvaila manyti, kad kas nors kitas gali už mus pasirinkti.

O kaip su tais stebuklais? Žmogui būdinga jais tikėti.  Ypač išlaisvinančiais nuo darbo (pvz., piniginėmis loterijomis). Manau, kad stebuklų tikrai būna. Bet tikrai ne tik kriauklių šveitimo, figūros dailinimo, pinigų uždirbimo srityse. Tad gal nereikėtų jų gadinti gyvenimo proza. 

Autorė: Sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė.