Apie prieskonius – ar jie tikrai tik „prie“? l Guoda Azguridienė

Kaip ir kiekvienas produktas, prieskoniai gali būti kokybiški ir nekokybiški. Svarbu ir kur augintas, ir kaip augintas, kaip laikytas ir vežtas, kuo apdorotas. Neabejotinai kokybė svarbu kiekvienam maisto produktui, bet prieskoniui – iš kurio tikimės ypatingų savybių – ji ypač svarbi. Toliau straipsnyje minimos prieskonių savybės taikytinos tik kokybiškiems prieskoniams: kurie užauginti jiems būdingose vietovėse, neapdoroti chemikalais, teisingai išdžiovinti ir t.t. Kitaip sakant – kuriuos augina ir parduoda žmonės, suprantantys ką daro.

Prieskoniai pas mus vis dar egzotika. Ne dėl to, kad jų nėra, nėra informacijos ar žmonės jų neranda. Dėl to, kad dar nėra kultūros. Yra nemažai pažįstančių, išmanančių, naudojančių, bet kultūra dar nesusiformavusi. Apie tai liudija net žodžiai. Neturime visiems atpažįstamo bendrinės kalbos žodžio, atitinkančio „spicy“. Pažodžiui išvertus reikštų „su prieskoniais“, o dažniausiai verčiame „aštrus“. Kas gana rimtai klaidina. Yra toks žemaitiškas žodis „smokaunas“ arba „su smoku“, kitaip tariant „su skoniu“.

Dar tiksliau būtų sakyti „su skoniais“. Mat prieskoniai praturtina maisto skonį. Pas mus nėra įprasta skaičiuoti maisto skonių ir rūpintis juos visus patirti. Tuo tarpu senovinė mitybos ir medicinos sistema ajurveda pabrėžia, kad maistas yra pilnavertis tik tada, kai su juo mes gauname visus šešis skonius: saldų, sūrų, rūgštų, kartų, aitrų ir gaižų (sutraukiantį). (Japonai ir kinai dar skiria atskirą umami skonį).

Jeigu pietus gaminame neįmantrius, dažniausiai tiek įvairių skonių iš pačių produktų negauname. Čia mums gali padėti prieskoniai.

Sakysite, o kam tais skoniais rūpintis? Na, saldžiu, sūriu, rūgščiu - suprantama. Nes skanu. O kam tie keistieji? Aitrus, kartus ir dar kažkoks gaižus?.. Žinoma, tai nėra savitikslis dalykas. Maisto skonis yra savybė, kurią mūsų juslės gali atpažinti ir, atsižvelgę į juos, mes galime pasirūpinti gauti visko, ko organizmui reikia. Nes reikia ne tik saldaus ar šiaip skanaus. Pasirūpinę valgomo maisto skonių įvairove išvengiame medžiagų disbalanso, kuris reiškiasi ir kūne, ir emocijose, ir mintyse.

Suprantama, vien prieskoniais itin žalingų maitinimosi įpročių nekompensuosime – jei žmogus kasdien minta balta duona (batonu), prieskoniai neabejotinai padės jį suvirškinti, bet vargu ar pajėgs pakeisti nesuvalgytų daržovių ir kitų reikalingų maisto produktų.

Tačiau prieskoniai gali padėti daug. Jie padeda virškinti ir šalinti toksinus, mažina dujų kaupimąsi, padeda apsinuodijus, turint parazitų. Ramina, skatina ir aktyvina.

Priešingai negu teigia medicinos biurokratai, senosios gydymo sistemos ir liaudies išmintis sako, kad prieskoniai netgi ligas gydo. Tos nuomonės laikosi ir dalis Vakarietiškų gydytojų, tačiau jų patirtis ir išmintis, kaip sako tie patys žemaičiai, oficialiojoje medicinoje „pagados nedaro“. Informacijos apie maisto ir vaistingųjų augalų savybes sklaida taip pat apribota įstatymais. Tačiau svarbu, kad tos žinios išsaugotos, patvirtinamos ir iš naujo atrandamos, prieinamos iš knygų ir interneto, ir kad žmonės jomis naudojasi.

Neturėtume sakyti, kad lietuviškoje kultūroje niekada nebuvo prieskonių vartojimo tradicijos. Ji buvo, tik gerokai primiršta (nors informacija prieinama). Pagalvokime – ar cepelinas tiesiog su varške skiriasi nuo cepelino su varške ir peletrūnais, mėtomis ar kitomis žolelėmis? Tikrai skiriasi. Žinoma, jei jūsų skrandis ir plytas virškina, gal ir nepajusite, tačiau jautresniems žmonėms pirmais variantas gali būti apskritai nevalgomas, o antrasis – puikiausiai. Ar veltui ant pomidorų barstome juodųjų pipirų? O į duoną ir sūrius, raugintus kopūstus dedame kmynų? Tik įprotis? Toli gražu ne.

Vakarų oficialiojoje sveikatos literatūroje prieskoniai (kaip ir visa kita) nagrinėjami pagal jų cheminę sudėtį. Tai yra, išmontuojame ir žiūrime kaip veikia atskiros dalys. Apie tokio požiūrio bėdas esu rašiusi.... Tačiau neabejotinai kai kurios išvados sutampa ir skirtingais būdais prie jų prieinant. Rytuose klasifikuojama pagal skonius ir poskonius, Vakaruose pagal mikroelementus, vitaminus ir mineralus. Neseniai paplito gana nauja apibendrinanti sąvoka stiprų poveikį turintiems augalams aprašyti – antioksidantas.

Antioksidantai – tai medžiagos, kurios lėtina oksidacijos procesus. O būtent oksiduodamiesi mes senstame. Įvairių chroniškų ligų – tokių kaip vėžys, širdies, Alzheimerio, Parkinsono - ligos siejamos su oksidaciniu stresu. Nors žmogaus organizmas turi savo sistemas, kovojančias su laisvaisiais radikalais, jos ne visada veikia efektyviai. Senėjimas - neišvengiamas procesas, bet priklausomai nuo tų oksidantų (pvz, tarša, stresas) kiekio bei intensyvumo galime senti greičiau arba lėčiau.

Yra sutariama, kad vaisiai ir daržovės yra puikus antioksidantų šaltinis. Kai kurie mineralai ir vitaminai atlieka antioksidantų vaidmenį: vitaminai C ir E ir jo izomerai (tokoferoliai ir tokotrianoliai), selenas. Taip pat antrinės aktyviosios biologinės medžiagos: karotenoidai, izoflavonai, flavonoidai, proantocianidinai.

Antioksidantai yra maisto substancijos, kurios apčiuopiamai sumažina negatyvų reaguojančių medžiagų – deguonies ir azoto – poveikį normalioms žmogaus fiziologinėms funkcijoms. Pirminiai antioksidantai sulaiko arba sustabdo pradinę oksidacijos fazę, antriniai antioksidantai – sulėtina oksidacijos procesą. Antioksidacinė augalų galia vertinama pagal labai įvairias sistemas, kurios grindžiamos skirtingais vertinamais parametrais, vertinimo metodais ir pan. Kadangi augalai ir jų medžiagos reaguoja skirtingai į skirtingus radikalus ir oksidantų šaltinius, jų antioksidaciniai laipsniai taip pat skiriasi. Todėl to paties augalo antioksidacinių savybių vertinimai pagal skirtingas skales gali smarkiai skirtis ir nėra galimybės matematiškai prasmingai juos susieti bei gauti vieningą balą. Taip yra ne tik dėl metodikų, bet ir dėl tirtų augalo porūšių, derliaus nuėmimo laiko, apdirbimo ir pan. skirtumų.

Paminėtinos elektroninėje erdvėje prieinamos JAV USDA - Žemės ūkio departamento - mokslinių tyrimų skyriaus https://www.ars.usda.gov ir Nacionalinio Senėjimo instituto (National Institute on Aging), kuris įeina į JAV Nacionalinių sveikatos institutų sistemą (National Institutes of Health (NIH) www.oracvalues.com, antioksidantų vertinimo sistemos ORAC (Oxygen Radical Absorption Capacity). Pirmojoje įvertinta 326 maistinių augalų – ji sudėtingesnė ir labiau moksliškai išdėstyta, bet gana nepatogi naudotis. Antrojoje – 300 pozicijų, ja naudotis gerokai paprasčiau. Į ją nuorodų dažniausiai surasime ir sveikatingumo literatūroje.

Šiose vertinimo sistemose pirmąsias vietas užima ne kas kita, kaip mūsų nagrinėjami prieskoniai: gvazdikėliai, cinamonai, ciberžolė, imbieras, muškatai, kmyniniai kuminai, juodieji pipirai ir prieskoninės žolelės: bazilikai, raudonėliai, čiobreliai, petražolės, peletrūnai, šalavijai.

Visi paminėtieji prieskoniai ir žolės yra gerai žinomi, prieinami ir kai kurių žmonių vartojami. Tačiau visai paprastai, sveikai ir skaniai galėtų būti vartojami daugiau. Juk ir skonių gamą jie siūlo kuo plačiausią – kam nepatinka specifiniai šalavijai, yra visai švelnūs raudonėliai ir įprastos petražolės. Kam per aštrūs pipirai, yra ciberžolė ir cinamonas.

Įdomumo dėlei, toliau minėtoje antioksidantų eilėje eina sorgai, uogos (acai, šeivamedžio, erškėtuogės, mėlynės, gervuogės, avietės, spanguolės, goji), džiovinti vaisiai (kriaušės, slyvos, abrikosai, razinos), riešutai (pekano, graikiniai, lazdynų), pupos ir pupelės, lęšiai, artišokai, šokoladas, kakava, raudonas vynas... Galime sakyti, kad gurmanai nėra toli nuo tiesios. Siekdami pikantiško skonio, jie vartoja sveikatai vertingą maistą.

Kadangi dekonstruoti antioksidanto funkcijos iki žinomų ir suskaičiuojamų cheminių medžiagų nepavyko, greičiausia dėl to pagal naująjį ES sveikatingumo teiginių reglamentą, informacijoje apie produktą draudžiama užsiminti ne tik apie jo poveikį sveikatai, bet ir apie antioksidacines savybes.

Taigi lieka legalūs tik vitaminai, mineralai, riebiosios rūgštys ir dar viena kita cheminė medžiaga. O kiekvienam, norinčiam suprasti, kokį poveikį daro jo valgomas maistas ir pasirinkti tinkamą, rekomenduojama kreiptis į specialistą.

Kaip rytiečiai pateikia sistemą, kuria remdamasis kiekvienas žmogus gali sau susireguliuoti mitybą, vakariečiai padaro žmones priklausomus nuo medikų ir kitų specialistų netgi tokioje kasdieninėje veikloje kaip mityba. Jie gauna meškerę, mes žuvį. Nenuostabu, kad tiek vakariečių stengiasi bent šiek tiek perprasti ajurvedą ar kitą žmogui vartoti pritaikytą sistemą – gauti savo meškerę.

Toliau aptarsiu kelis plačiau naudojamus prieskonius, remdamasi dviejų tipų literatūra: klasikine ajurvedine ir klasikine Vakarietiška. Pirmąjai pasirinkau daktaro Partap Chauhan knygas – daktaras ne kartą yra buvęs Lietuvoje, knygų yra lietuvių kalba, turėtų būti labiau artima ir suprantama. Antrąjai tradicijai reprezentuoti pasirinkau JAV mitybos ekspertą George Mateljan, tinklaraščio The World's Healthest Foods ir knygų apie mitybą bei maisto ruošimą autorių. Jo nuomonė puikiai iliustruoja vakarietišką požiūrį į maistą pagal jo cheminę sudėtį ir atskirus mokslinius tyrimus, kaip įrodymą. Tačiau skirtingai nei daugelis kitų, jis tuo neapsiriboja, o naudoja ir savo kaip praktiko patirtį, ir liaudies medicinos išmintį. Būdamas ekspertas jis neapsiriboja teisiškai įteisintais klišiniais mitybos sakiniais, ko negali naudoti produktų pardavėjai.

Juodasis pipiras dedamas kone į kiekvieną patiekalą. Jei su luobele – vadinami juodieji, jei be luobelės – baltieji (švelnesnio skonio). Kaip teigia G.Mateljan, mums pasisekė, kad jo galime įsigyti visus metus. (Nors nei Lietuvoje, nei 100, nei 1000 km spinduliu nuo mūsų gyvenamos vietos jis neauga).
 
Anksčiau juodieji pipirai buvo naudojami kaip valiuta, aukojami dievams. Jie – pipirų medžio uogos. Juodieji pipirai pagerinti virskinimą ir žarnyno sveikatą. Tai stiprus antioksidantas, pasižymintis priešbakterinėmis savybėmis. Juodiej pipirai mažina pilvo pūtimą, skatina prakaitavimą ir šlapinimąsi. Be to, juodojo pipiro luobelė padeda skaidyti riebalus ir kontroliuoti svorį.

Tiems, kam norisi suprasti virškinimo pagerinimo mechanizmą, cituoju:
“...juodieji pipirai stimuliuoja skonio receptorius, kurie siunčia signalą skrandžiui padidinti vandenilio chlorido rūgšties sekreciją ir taip pagerinti virškinimą. Ši rūgštis reikalinga baltymų ir kitų maisto komponentų virškinimui skrandyje. Kuomet šios rūgšties skrandis išskiria nepakankamai, maistas gali ten užsistovėti ilgą laiką, sukelti rūgštis ir nevirškinimą arba patekti toks į žarnyną, kur juo minta negerybinės žarnyno bakterijos, išskiriančios dujas, sukeliančios dirglumą, viduriavimą arba vidurių užkietėjimą”.

Ajurveda pataria juodąji pipirą naudoti visada su pomidorais ir ne šviežiomis (po Naujų metų) bulvėmis (pvz., verdant į puodą įdėti 7 juoduosius pipirus). Mat pomidorai ir bulvės, nors ir nedideliais kiekiais, turi tam tikrų žmogui žalingų medžiagų, kurias juodasis pipiras puikiai neutralizuoja.

Be abejo, visada geriausia naudoti pipirų grūdelius ir juos susigrūsti šviežiai. Nesant tokios galimybės, naudokite maltus. Tačiau pastaruoju atveju pipirų kokybė yra labai rimtas veiksnys. Kadangi šis prieskonis toks populiarus, neretai jis būna prastos kokybės (senas, išsivadėjęs) ar net falsifikuotas - sumaltos tik luobelės, be pačių pipirų (!) (ko iš vaizdo neatskirsi). Gerą prieskonį nuo blogo galima atskirti pagal skonio skalę. Jei skalė siaura – staiga aštru ir nieko daugiau, tai prieskonis prastas. Gero prieskonio skonio skalė plati – skonio kuliminacija nevyksta iš karto, galima jausti jį stiprėjant ir įgaunant įvairių atspalvių: saldumo, rūgštumo, aitrumo ir kt.

Imbieras. Šis taip pat ne mūsų kraštų gyventojas. 2010-2011 m. imbieras ir ciberžolė Vakarų Europos sveikos mitybos rinkose buvo augalai numeris vienas. Matyt dėl paskelbtų straipsnių apie jų priešvėžinį poveikį ir pagalbą dorojantis su padidintu cholesteroliu.

Imbieras valgomas šviežias arba džiovintas. Šviežio ir džiovinto jo skonis skiriasi, skiriasi ir kai kurios savybės. Labiausiai imbieras dera su citrina ir medumi – taip ruošiama garsioji imbiero arbata. Arba su citrina ir druska – citrinos ir imbiero griežinėlis pabarstyti druska su maistu – pirma pagalba tiems, kurių virškinimas prastas.

Ajurvedoje apie imbierą kalbama daugiau kaip apie vaistą nei apie maistą, nors be imbiero neapsieina beveik nei vienas ajurvedinis patiekalas – netgi desertas. Matyt savaime aišku, kad imbieras, kaip maisto ingredientas (per švelnu būtų sakyti prieskonis) dalyvauja visur.

George Mateljan apie imbierą rašo taip pat, kaip apie vaistinį augalą. Imbieras pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis – padeda jo išvengti ir tiesiogiai mažina atsiradus. Jis efektyvus šalinant pilvo pūtimą. Tai stiprus antioksidantas. Tačiau labiausiai imbieras žinomas kaip pagalba esant virškinamojo trakto sutrikimams: nevirškinimui, pykinimui, vėmimui. Kaip rodo kai kurie tyrimai, imbieras veikia efektyviau nei populiarūs vaistai nuo jūros ligos, jis labai veiksmingas nėščiosioms nuo pykinimo ir vėmimo. Imbiero priešuždegiminis poveikis buvo bandytas ir pasitvirtino artritu ir reumatinėmis ligomis sergantiems pacientams: sumažėjo skausmas, pagerėjo jų mobilumas. Autorius taip pat mini tyrimus, kurie demonstruoja teigiamą imbiero poveikį prieš tam tikrų rūšių vėžį (tiesiosios žarnos, kiaušidžių).

Bene dažniausiai imbieras naudojamas bendram imuniteto sustiprinimui. Jis ne tik šildo, bet ir skatina sveiką prakaitavimą, kas yra ypač svarbu peršalus. Prakaitas šalina toksinus pats, be to turi medžiagų, kovojančių su bakterijomis bei grybeliais.

Daktaras P. Chauhan taip rašo apie imbierą savo knygoje „Ajurveda. Mokslas apie gyvenimą ir sveikatą.“ Šviežias imbieras yra aštrus, džiovintas – saldus. Jis šildo. Kaip vaistas vartojamas esant artritui, kosuliui, peršalimui, skrandžio skausmams. Padeda nuo pykinimo, dujų kaupimosi, prasto apetito. Esant kosuliui ar peršalimui daktaras rekomenduoja šiuos receptus su imbieru:
- sumaišyti 1/2 arb. šaukštelio imbiero ir tiek pat ciberžolės miltelių su valgomuoju šaukštu medaus. Vartoti du kartus per dieną.
- 2-3 kartus per dieną vartoti po arb. šaukštelį imbiero sulčių, sumaišytų su arb. šaukšteliu medaus.
- virinti valgomąjį šaukštą supjaustyto imbiero 1 puodelyje vandens. Perkošti, įdėti cukraus ar medaus. Gerti šiltą.
Nuo artrito: sumaišyti 6 arb. šaukštelius imbiero miltelių, 6 arb. šaukštelius kmynų, 3 arb. šaukštelius juodųjų pipirų. Gerti 1/3 arb. šaukštelio mišinio per dieną su vandeniu.

Cinamonas - kvapnus, saldus, šiltas – net neragautas sukelia šypseną ir gerus jausmus. Gal asocijuojasi su vaikystės maisto etalonu – manų koše arba naminėmis bandelėmis? Kaip ir imbieras, cinamonas dedamas į arbatą (galima ir su imbieru kartu) peršalus. Puikus šių prieskonių derinys – imbierinis vynas. Veiksmingas pagalbininkas esant pykinimui (pvz., kelionės metu), tada geriau šaltas ir skiestas vandeniu. O peršalus – pašildytas ir koncentruotas.

Cinamonas turi ilgą istoriją ir kaip prieskonis, ir kaip vaistas, rašo G. Mateljan. Skiriamos dvi pagrindinės cinamono rūšys – Ceilono ir Kininis (cassia). Pirmasis yra saldesnis ir retesnis, nors abiejų aromatas ir savybės panašūs.

Cinamonas mažina kraujagyslių trombų riziką, nes mažina kraujo klampumą. Jis veikia priešuždegimiškai. Jis stabdo bakterijų ir grybelių dauginimąsi. Ši cinamono savybė tokia stipri, kad kaip rodo kai kurie moksliniai tyrimai (autorius pateikia jų nuorodas savo tinklaraštyje), cinamonas gali būti naudojamas kaip konservantas.

Cinamonas sulėtina cukraus lygio kilimą kraujyje pavalgius. (Neveltui cinamono dedame į pyragus, pudingus ir brangiąją manų košę...). Cinamono vartojimas gali pagelbėti antro tipo diabetu sergantiems žmonėms, nes jis pagerina organizmo reakciją į insuliną ir padeda normalizuoti cukraus lygį. Jaučiamam efektui pasiekti reikalingas cinamono kiekis – pusė šaukštelio malto cinamono per dieną.

Cinamonas vertingas ir smegenims: padeda koncentruoti dėmesį, gerina atmintį, reakciją. Ir tam pakanka cinamoną pauostyti, nebūtina net valgyti! Puiki alternatyva vengiantiems viršsvorio – susitarkite kas suvalgys bandeles su cinamonu ir kepkite jas į sveikatą. Juk nuo kvapo netunkama.

Daktaras P. Chauhan taip rašo apie cinamoną. Cinamono skonis aštrus, kartus, saldus. Jis šildo. Kaip vaistas naudojamas esant kosuliui ar bronchitui, peršalimui ir slogai, viduriavimui, nemigai, nervinei įtampai, odos problemoms, dantų skausmui, vėmimui ir pykinimui.
Nuo viduriavimo: sumaišyti po vieną arb. šaukštelį cinamono, imbiero ir kmynų miltelių su medumi. Vartoti po vieną arbatinį šaukštelį tris kartus per dieną.
Nuo peršalimo ir slogos: užvirti vieną arb. šaukštelį cinamono puodelyje vandens. Virinti ant lėtos ugnies, kol kiekis sumažės per pusę. Perkošti, įdėti medaus. Gerti šiltą.
Nuo nemigos: puodelyje šilto pieno išmaišyti 1/2 arb. šaukštelio cinamono miltelių ir 1 arb. šaukštelį medaus; gerti prieš miegą.

Ciberžolė (curcuma, turmeric). Ryškiai geltoni milteliai, gauti sumalus imbierinių šeimos augalo curcuma longa šaknį. Labiausiai žinomas kaip prieskonių mišinio kari pagrindas. Pats prieskonis nėra itin ryškaus skonio – šiek tiek kartokas, bet stiprus savo poveikiu. Ir spalva. Atsargiai, su ciberžole pagardintu padažu sutepti drabužiai sunkiai išsiplauna (reikia tuojau pat merkti į šaltą vandenį).

Kaip rašo G. Mateljan, ciberžolė labiausiai žinoma kaip priešuždegiminis vaistinis augalas, labai plačiai naudojamas indų, kinų ir Tibeto medicinose, esant geltai, kraujavimui iš šlapimo takų, menstruaciniams skausmams, hemorojui, pilvo pūtimui, diegliams, krūtinės ir dantų skausmui, sumušimams.

Priešuždegiminės ciberžolės savybės nenusileidžia grupei priešuždegiminių vaistų, tačiau skirtingai nei šie, ciberžolė neturi keksmingo šalutinio poveikio organizmui. Šiais laikais yra atlikta tyrimų, patvirtinančių kurkumos (ypač jos pigmento kurkumino) veiksmingumą gydant žarnyno uždegimus. Teigiamam efektui pasiekti pakanka kiekio, dedamo į kari patiekalus. Kari patiekalai gali būti kuo įvairiausi: su mėsa ir be jos, aštrūs ir švelnūs; bet juos išduoda ryški geltona ciberžolės spalva.

Kaip stiprus antioksidantas, ciberžolė yra veiksminga gydant reumatinį artritą. Antioksidacinis šio augalo poveikis taip pat pasireiškia stabdant auglių susidarymą, lėtinant jų plitimą, ypač tiesiosios žarnos, krūties, plaučių ir prostatos vėžio bei vaikų leukemijos atvejais.

Kaip ciberžolė dirba? "Ciberžolė veikia prieš transkripcijos veiksnius (transcription factors), kurie yra tarsi pagrindiniai „jungikliai" teigia vadovaujantis tyrėjas Bharat Aggarwal. "Transkripcijos veiksniai reguliuoja genus, dalyvaujančius auglių formavimosi procese. Kuomet mes juos išjungiam, mes išjungiam kai kuriuos genus, kurie dalyvauja vėžinių ląstelių augime."

Ciberžolė sustiprina kepenų gebėjimą šalinti toksinus. Ji stabdo cholesterolio oksidaciją ir kontroliuoja homocisteino lygį, kas yra svarbu mūsų kraujagyslių ir širdies sveikatai. Ciberžolė mažina susirgimo Alzhaimerio liga riziką. Ir pagaliau cholesterolis. Ciberžolė mažina cholesterolį dėl joje esančio kurkumino, kuris, kaip atskleidžia tyrimai, yra informaciją pernešanti molekulė, „informuojanti“ kepenų ląstelių molekules, kad reikia padidint mRNA (informaciją pernešančių baltymų) gamybą. Šie savo ruožtu perduoda signalą gaminti daugiau LDL (blogojo) cholesterolio receptorių. Esant daugiau LDL-receptorių, kepenys pajėgia pašalinti iš organizmo daugiau LDL- cholesterolio.

Daktaras Partap Chauhan taip rašo apie ciberžolę. Jos skonis kartus ir aštrus. Ji šildo. Tinka visoms trims došoms (žmonių konstituciniams tipams). Vartojama kaip vaistai nuo mažakraujystės, astmos, nudegimų, konjungtyvito, dantų ligų, cukrinio diabeto, viduriavimo, skausmo.
Nuo skausmo: (1) sumaišyti arbatinį šaukštelį ciberžolės ir 2 arb. šaukštelius imbiero su vandeniu, kad išeitų pasta. Dėti ant audeklo ir užkloti skaudamą vietą, aptvarstyti. (2) Į puodelį šilto pieno įmaišyti arb. šaukštelį ciberžolės ir gerti prieš miegą.
Nuo cukrinio diabeto: 1/2-1 arb. šaukštelį ciberžolės vartoti 3 kartus per dieną.
Nuo astmos: užvirinti puodelį pieno su arbatiniu šaukšteliu ciberžolės. Gerti šiltą.

Autorė: Sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė. Straipsnis iš tinklaraščio „Sveikas požiūris“ (2012 m.)