Biodinaminis maistas – ar toks pat keistas, kaip jo pavadinimas? l Guoda Azguridienė

Mūsų šiandieninė maisto kalba gausi ne tik skirtingų teorijų, ką valgyti sveika, bet ir specifinių terminų. Kai jų nežinai, jie gali erzinti, tačiau kai žinai, jie puikiai pasitarnauja ir pasirenkant produktus, ir suvokiant, kokia plati yra šiuolaikinio maisto auginimo metodų skalė. Nuo pačio natūraliausio – biodinaminio, iki labiausiai pramoninio – įprastinio (angl. conventional).

Atsispirkime į sąvoką „ekologiškas“, kurią nemažai vartotojų jau žino. Žino, kad ekologiški maisto produktai yra užauginti be GMO, antibiotikų, hormonų, pesticidų, iradiacijos, nuotekų dumblo ir didžiosios dalies cheminių trąšų. Juos perdirbant nenaudojami sintetiniai dažikliai, kvapiosios medžiagos, skonio stiprikliai, konservantai, taipogi maistą ypač pakeičiančios technologijos (kaip antai, riebalų hidrinimas). Ekologiniuose ūkiuose galvijai vasarą ganosi pievose, kurios taip pat netręšiamos pesticidais ir sintetinėmis trąšomis.

Biodinaminius produktus paprastuoju būdu galime suprasti, kaip pagerintus ekologiškus. Jie turi atitikti visus ekologinio ūkininkavimo ir gamybos standartus, tik keliama dar daugiau reikalavimų dėl naudojamų medžiagų ir technologijų, žemės apdirbimo  būdų, gamtos ir gyvūnų tausojimo. Įdomu tai, kad būtent biodinaminis ūkininkavimas atsirado pirmiau už ekologišką – apie 1920 metus Europoje. 1938 m. paplito JAV, visų pirma, kaip vyndarystės ūkiai. Biodinaminiai produktai žymimi ženklu Demeter (nuo graikų žemės deivės Demetros vardo). Tai tarptautinis ženklas, naudojamas sertifikuotiems biodinaminiams produktams žymėti daugiau nei 60 pasaulio šalių, sukurtas 1928 m. ir vystomas asociacijos principu. Juo sertifikuojamas ne tik maistas (biodinaminių produktų turi „Bauck Hof“, „Mogli“, „Lebensbaum“, „Voelkel“), bet ir kiti produktai, kaip, pavyzdžiui, kosmetika.

Ekologinio ūkio ir ekologinio produkto samprata, kokia yra šiandien, atsirado gerokai vėliau: ES reglamentavimas ekologiniams ūkiams priimtas 1992 m., o vieningas ekologiško maisto ženkliukas galioja nuo 2002 m. Iki to laiko ekologiškas standartas priklausė nuo atskiros šalies ar net organizacijos vienos šalies viduje, buvo valdomas daugiausia nevyriausybinių organizacijų, o reikalavimais buvo artimesnis biodinaminiam ūkininkavimui.

Biodinaminis judėjimas kilo visų pirma iš susirūpinimo dirvožemio būkle. Labiausiai dėl sintetinių azoto trąšų poveikio jam. Dirvožemio „sveikata“, jo tausojimas tebėra centrinė šio požiūrio į ūkininkavimą tema. Todėl biodinaminėje žemdirbystėje ne tik nenaudojamos sintetinės trąšos bei pesticidai, bet ir sunkiasvorė technika, smulkiai nurodoma, kokie mineraliniai ir augaliniai preparatai privalo būti pasitelkiami palaikyti gerą dirvožemio būklę, tiksliau – sudaryti kuo geresnias sąlygas jame klestėti mikroorganizmams, sliekams, augalams ir kitoms gyvybės formoms, kurios, kai neveikiamos grubiomis priemonėmis iš išorės, tą dirvožemio kokybę ir palaiko. Biodinaminiuose ūkiuose 10 proc. žemės privalu palikti gamtai ir jos nekultivuoti. Tai nėra kažkokia išorinė duoklė, bet integralus požiūris ir supratimas, kad gyvoji gamta yra būtina sveikai ūkio ekosistemai.

Skirtingai nuo įprastos industrinės žemdirbystės ir netgi ekologinės žemdirbystės, biodinaminiai ūkiai nebūna specializuoti. Bodinaminio ūkininkavimo svarbus principas yra ūkio sau pakankamumas, išteklių tausojimas ir gamyba be atliekų. Taigi maksimaliai naudojamos ne perkamos, o ūkyje pasigaminamos trąšos, vienos atliekos tampa trąšomis kitai gamybai. Todėl biodinaminiuose ūkiuose būtinai auginami ir augalai, ir gyvuliai. Gyvulių mėšlu ir augaliniu kompostu tręšiamas dirvožemis, o dalis augalų naudojami kaip gyvulių pašaras. Ūkiuose taip pat auginami vaistingieji augalai, dažnai laikomos bitės. Šiuolaikiniame specializacijos ir aktyvių mainų kontekste toks ūkiningavimo būdas gali atrodyti keistas, tačiau jis pilnai pagrįstas ir funkcionuojantis. Minimizavus ūkio ryšius su išore, labai sumažėja augalų ir gyvulių ligų tikimybė. Auginama sava sėkla leidžia išsirinkti labiausiai tai vietai tinkamas ir atsparias rūšis. Lėšų neišleidžiama chemikalų, sėklų ir kitų priemonių pirkimui, atliekų specialiam utilizavimui. Biodinaminiai ūkiai neretai patys gamina ne tik maistą, bet ir rūbus, kūno priežiūros priemones, vaistažoles. Taip pat jiems būdinga naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius, vykdyti aktyvias socialines funkcijas bendruomenėse – paramos, sveikatos atstatymo, edukacijos.

Nors tai nėra reikalavimų dalis, daugelis biodinaminių ūkių naudoja mėnulio kalendorių, pagal kurį parenka, kada ir kokius augalus sodinti, kada nuimti derlių. Į biodinaminį ūkininkavimą galima būtų žiūrėti kaip į atnaujintą tradicinį (ikiindustrinį) ūkininkavimą ir bendruomenių gyvenimą.

Ekologinių ūkių pastaraisiais metais stipriai daugėja visame pasaulyje, ypač ES šalyse ir JAV. Tai reakcija į vartotojų prioritetų pasikeitimus – siekį sveikesnės, etiškesnės, labiau gamtą tausijančios produkcijos, juolab, kad ir prekybininkai, netgi prekybos centrai, stengiasi turėti jos pasirinkimą. Biodinaminių augintojų taip sparčiai nedaugėja, kaip ekologinių. Ir tai suprantama, nes sukurti biodinaminį ūkį užima daugiau laiko ir reikia turėti daugiau specifinių žinių. Jie klesti ten, kur jau yra tradicija, kur juos galima paveldėti ar įsigyti.

Viskas skamba gal ir įdomiai, sakysite, bet kas man, kaip vartotojui iš to? Visų pirma – visokeriopai švarus produktas, kurį auginant ir gaminant buvo laikomasi pačių gamtai artimiausių būdų. Antra, nemažai biodinaminių produktų turi juntamai geresnį skonį, turtingesnę sudėtį. Trečia, tai labiausiai gamtą tausojantis, klimato kaitos neskatinantis, bioįvairovę saugantis ir socialiai atsakingas maisto atsiradimo būdas. Jei vartotojai jį rinksis, toks ūkininkavimo būdas turės galimybes plėstis ir sumažinti šiandien ženklią žemės ūkio bei maisto pramonės taršą bei neigiamą įtaką klimato kaitai.

Autorė: Sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė.