Dvi švaros priemonių pusės: gerai plauna, bet teršia ar neteršia, bet neišplauna? l Guoda Azguridienė

Televizijos reklamoje išgirdusi apie „higienišką švarą“ suteikiantį ploviklį vis pagalvoju, ką tai galėtų reikšti? Kažkoks sviestas sviestuotas. Matyt, higieniškas kovotojas už švarą užmuša dar daugiau mikrobų. Bet ar daugiau tikrai reikia?

Švara, kuri teršia

Ar reikia dar labiau blakstienas storinančio tušo ir tris paras prakaito nepraleidžiančio dezodoranto? Matyt, kažkam reikia. Tačiau kitiems darosi nebejauku dėl tos taršos, kurią palieka pačios švaros priemonės. Išskalbėm - baltuma net švyti, tačiau su nutekamuoju vandeniu paleidome krūvą chemikalų, kurie liks gamtoje, kol galų gale vėl pasieks mus. Paliekame cheminių medžiagų ir tiesiogiai ant kūno, nešiodami cheminiais skalbikliais išskalbtus rūbus. Kai kuriuos tai iš karto sudirgina ar net susargdina. Kiti pajunta poveikį vėliau – todėl taip sunku patikėti, kad jis yra.

Tai suprantančių gamintojų atsirado jau seniai, prieš pusšimtį metų. Jie kelia sau tikslą gaminti švaros priemones, kurios ne tik atliktų funkciją – išplautų, išskalbtų, išvalytų – bet kartu ir nepakenktų (arba mažiau pakenktų) žmogui ir aplinkai. Su tokia nuostata gaminamas priemones priimta vadinti ekologiškomis. Norint minėti ekologiją ant pakuotės, privalu, kad gaminys būtų sertifikuotas kaip ekologiškas. O leidžiama lietuviška formuluotė yra „ekologiškas aplinkai“.

Pagrindiniai ekologiškų ploviklių skeptikams kylantys klausimai yra du – ar tos priemonės realiai plauna, ir kiek mažiau jos kenkia. Toliau apie tai kalbėsiu. Taip pat trumpai aptarsiu sertifikavimo funkciją švaros priemonių rinkoje. Ji tikrai nėra tokia aiški ir veiksminga, kaip norėtųsi, tačiau bent jau pagrindinius principus sąmoningam vartotojui žinoti verta.

Ar ekologiškos priemonės iš tiesų plauna?

Taip, plauna. Tiksliau, yra tokių, kurios plauna, nors yra ir tų, kur nelabai. Kaip ir bet kokioje rinkoje. Jūs galite nusipirkti duonos, kuri nepasotina, kremą, kuris nesudrėkina odos tiek iš įprastinių, su chemikalais, tiek iš ekologiškų, natūralių ar kitaip draugiškų aplinkai. Tam ir yra gamintojų bei prekinių ženklų pasiūla bei konkurencija. Juolab, kad ir supratimas apie „gerumą“ skirtingiems klientams skiriasi. Dažniausiai pakanka, kad pigu, o kaip plauna, ne taip ir svarbu. Tiksliau, kai perkam, galvojam apie prekės išvaizdą, ženklo žinomumą ir kainą. Kai naudojam, galvojam apie veiksmingumą. O apie poveikį aplinkai susimąstom tik pametę jį liudijančius vaizdus – pvz., užankančius ežerus.

Jei perkam brangesnį, pavyzdžiui, ekologišką, norime vos ne stebuklo – kad atskalbtų be trynimo baltas apykakles, išskalbtų žolės dėmes ir pan. Taip paprasčiausiai nebūna - ekologiški aplinkai plovikliai plauna normaliai gerai. Jų pridėtinė vertė yra ta, kad jie tausoja aplinką.

Ekologiški aplinkai produktai yra testuojami, lyginant jų veiksmingumą su įprastiniais cheminiais analogais, nes juk konkuruoja jie vienoje rinkoje. Čia atkreipčiau dėmesį į kelias aplinkybes. Kadangi ekologiškų priemonių gamintojai rūpinasi resursų tausojimu, jie labai tiksliai išbando ir nurodo ant pakuotės, kiek priemonės reikia naudoti kokiu atveju.

Svarbu žinoti, kad didesnio kiekio naudojimas kokybės nepagerins. Kitas, ypač skalbimui svarbus aspektas, yra pats skalbimo procesas. Įprasti cheminiai skalbikliai naudoja optinius baliklius. Tai lyg mikroskopiniai veidrodėliai, kurie laužia šviesą ir taip sukuria akinamai balto audinio įspūdį. Aplinkai ekologiškuose skalbikliuose jų nerasite, nes optiniai balikliai nei skalbia, nei balina – jie suteikia optinę apgaulę. Dėl to audinys nepasidaro švaresnis.

Apie poveikį aplinkai: ar iš tiesų visai nekenkia?

Antrasis klausimas kylantis žmonėms – kiek mažiau teršia ekologiškos valymo priemonės? Na, jei plausime tik vandeniu ir soda, neteršime visai (nors vandenį, kaip išteklių, vis vien naudosime). Jei naudosim įprastines chemines priemones, teršime pilnu pajėgumu. Nereikia didelių mokslinių įžvalgų suprasti, kad plovimo priemonės niekaip negali gerai veikti vandens gyvūnų ir augalų, o tai reiškia, jokių vandens telkinių.

Kaip žinia, vanduo yra labai svarbi ir viską persmelkianti ekosistemos dalis, taigi, ji veikia ir visą kitą: dirvožemį, augalus, gyvūnus, kartu ir mūsų aplinką, maistą, daiktus. Juk su skalbimo milteliais sau nugaros ar galvos neplauname – renkamės švelnesnes priemones. Lygiai taip pat su kriauklės valikliu nešveičiam (tikiuosi) obuolių, nebalinam dėmių ant pomidorų. Tarsi ir suprantam, kad nereikėtų jų dėti į burną. Bet paleidę į kanalizaciją per gamtos grandinę gauname juos atgal į savo virtuvę.

Sakysit, ekologiškų aplinkai ploviklių taip pat nenaudojame savo kūnui ar maistui plauti. Tikrai taip. Tačiau pažvelkime dabar šiek tiek į šių produktų sudėtis. Įprastinės švaros priemonės (kaip, beje, ir kosmetika), gaminami iš naftos chemijos. Naftos chemijos medžiagos gamtoje savaime nesuyra, todėl keliauja grandine paveikdamos visus pakeliui sutiktus: varles, žuvis, žoles, paukščius, gyvūnus, žmones ir pan.

Įprasti plovikliai – iš naftos, ekologiški – iš tenzidų

Geri ekologiški aplinkai plovikliai ir kitos švaros priemonės gaminamos iš augalinių tenzidų (plaunančių medžiagų), ne iš naftos. Sudėtinės medžiagos suyra, ir padaro tai palyginti greitai. Kuo pažangesnis gaminys, tuo greičiau suyra. Taigi, ne tik pati plaunanti medžiaga yra švelnesnė, bet ji veikia tik trumpą laiką ir mažai kam turi įtakos. Į ekologiškas aplinkai švaros priemones nededamas fosforas ir fosfatai – kas yra populiaru įprastiniuose plovikliuose.

„Žaliuosiuose“ plovikliuose taip pat smarkiai ribojami konservantai, kvapikliai ir dažikliai. Kaip taisyklė juose nebus sintetinių kvapų, kurie dirgintų mūsų odą ar kvėpavimo takus. Naudojant šias priemones nereikalaujama mūvėti pirštines. Gamybos procese nedaromi bandymai su gyvūnais. Ekologiškos aplinkai švaros priemonės nėra agresyvios, jos negadina audinio (kas ypač svarbu kokybiškiems apatiniams, patalynei).

Šiuolaikinė švaros pramonė skalbimo procesui pagerinti naudoja fermentus. Pigiausi, taigi ir plačiausiai naudojami, yra genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) fermentai. Save gerbiantys ekologiškų aplinkai švaros priemonių gamintojai jų į savo gaminius nededa. Tai nėra taip paprasta, nes GMO nėra tas ženklas, kuriuo norai puošiasi žaliavų tiekėjai. Ta prasme, GMO rizika iš esmės šiandien yra pačių gamintojų politikos reikalas. Formaliai laikoma, kad GMO nėra, jei neparašyta, kad yra. Tačiau tai toli gražu nėra tiesa. Jei mano, kad svarbu, patys gamintojai stengiasi tokių tiekėjų išvengti.

Gamintojo profesionalumą įrodo skelbiama visa produkto sudėtis

Švaros priemonėms, skirtingai nei kosmetikai, nėra privaloma skelbti visą sudėtį ant pakuotės. Tai, kas nurodoma kaip sudėtis, yra apibendrintas ingredientų sąrašas, vadinamas „chemine sudėtimi“, kurioje nurodomas anijonų bei katijonų kiekis, kvapikliai ir konservantai. Visą produkto sudėtį gamintojas privalo paskelbti savo internetinėje svetainėje arba pateikti klientui užklausus. Tačiau tik nedaugelis gamintojų tikrai taip ir daro. Vienetai skelbia savo pilnas sudėtis ant pakuotės (INCI).

Nenuostabu, nes tik turėdamas švarią sudėtį savo noru ją viešinsi ir tik būdamas savo reikalo meistras nebijosi, kad konkurentai tavo produktą tiesiog nukopijuos. Taigi, pilnos sudėties buvimas ant pakuotės yra rimtas gamintojo profesionalumo ir patikimumo argumentas.

Ekologiškos aplinkos švaros priemonės dažniausiai gaminamos didelės koncentracijos. Pirkdamas vieną vienetą sumoki daugiau. Tačiau naudoji ilgiau, pavyzdžiui, aš savo „Almacabio“ indų ploviklio kriauklei indų išplauti sunaudoju vieną lašą. Taip, mažiau patyrę indų plovėjai sunaudos tris lašus, tačiau tikrai ne šaukštą. Taip taupoma tara, pervežimo ir sandėliavimo ištekliai.

Lengviausiai skirtumus tarp įprastinių ir ekologiškų švaros priemonių pajunta alergiški ar tiesiog jautrūs žmonės. Jiems nereikia net sudėčių – kūnas pats jaučia. Kai pripranti prie ekologiškų ploviklių, vėliau sunkiai supranti, kaip dėvėti įprastiniais milteliais išskalbtus rūbus ar naudoti patalynę – nuo jų sklinda dirginantis kvapas.

Kaip atpažinti ekologiškus aplinkai švaros produktus nuo įprastinių cheminių?

Visų pirma nepasiduoti „žaliam“ įvaizdžiui: žalios spalvos kukli pakuotė, varlės su delfinais, apibūdinimai kaip „švelnus“, „gamtos įkvėptas“, „geriausias jūsų vaikui“ ar pan. nieko nekalba nei apie kompanijos vertybes, nei apie produkto sudėtį. Teiginiai, rašomi ant pakuotės ir ant jos dedami ženklai, jau kalba. Tačiau ženklų būna pačių įvairiausių, tad reikėtų skaityti, kas parašyta.

Ekologiški aplinkai produktai turėtų būti sertifikuoti kokios nors išorinės organizacijos – kitaip tariant, ne patys save sertifikuoti. Standartai, pagal kuriuos tas ekologiškumas matuojamas, taip pat labai skiriasi. Pavyzdžiui, ES teisės aktais įtvirtintas ekologiškas standartas „eurogėlytė“, nors geriausiai žinomas, visgi nebeatlieka pagrindinės funkcijos – išskirti mažiausiai aplinkai ir žmogaus sveikatai kenkiančią buitinę chemiją.

Gal tuomet, kai buvo priimtas, jis įkūnijo kompromisą tarp norimų siekių ir finansinių sąnaudų bei technologinių galimybių. Tačiau šiandien save gerbiantys ekologiškų švaros priemonių gamintojai sau kelia gerokai aukštesnius standartus.

Pavyzdžiui, „eurogėlytė“ reikalauja, kad panaudoto produkto tenzidai suirtų per 28 dienas, o technologiškai pažengęs gamintojas gali padaryti, kad jie suirtų per 48 valandas. Šis standartas nedraudžia, o tik riboja naftos naudojimą, nors technologiškai galima apsieiti be jo. Taigi jis nebelabai prasmingas, jei iš tiesų ieškai geriausio varianto. Kita vertus, jei turi labai vidutiniškai ekologišką produktą ir nori daug parduoti, tai toks standartas kaip tik – mažesnės sąnaudos, vartotojų supratimas ir daug galimybių pasigirti.

Kiti sertifikuotojai taip pat neskuba kelti standartų – nes kuo aukštesni standartai, tuo mažiau norinčių juos diegti, mat brangu. Turint omenyje, kad sertifikavimo institucijos pačios turi savų finansinių interesų, šiandien, manau, lengviau išsirinkti švarų gamintoją, nei išsiaiškinti visų sertifikavimo ženklų turinį.

Patarimai, kaip pasirinkti

Jokiu būdu ne reklama, bet pačio gamintojo informaciją verta remtis. Tiesiog skaityti reikia atidžiai. Atkreipti dėmesį, iš kokios žaliavos gaminama produkcija, ar ji savaime gamtoje suyra, ar kompanija daro testus dėl alerginių reakcijų ir pan. Vien faktas, kad ji kažkur sertifikuota, nebūtinai reiškia, kad tai susiję su produkto turiniu. Gali būti ir kitas veiklos ypatybes liudijantys ženklai, pavyzdžiui, kad įmonė rūpinasi vietos bendruomene ar taupo energijos resursus gamybos procese.

Belieka apibendrinti, ar yra skirtumas tarp ekologiškų aplinkai ir įprastinių cheminių priemonių. Neabejotinai yra. Apie tai byloja ir mūsų pojūčiai pabandžius, ir protas, kad ir minimaliai pasigilinęs į produktų sudėtis.

Svarbu tik išmokti tuos ekologiškus aplinkai atpažinti, o atpažinus pasirinkti produktą pagal poreikį. Ir tai daryti gamtos vardan ypač verta. Nes situacijos nepagerins vienas kitas visai chemijos nevartojantis žmogus, o jei visi vartos jos bent kiek mažiau, efektas bus didžiulis.

Autorė: Sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė. Straipsnis iš portalo Grynas.lt (2013 m.)