Ekologiškumo tyrimai l Guoda Azguridienė
Nemažai žmonių sunerimo išgirdę, kad „Galintos“ ekologiškuose grikiuose rasta pesticidų (konkrečiai glifosato), kuris 20 kartų viršija leidžiamą normą. Gamintojas aiškina ir tai atrodo visai logiška, kad grikiai superkami iš įvairių ekologinių ūkių, tai sunku dabar pasakyti, kuris ar kurie jų nesilaikė ne tik ekologinio, bet ir įprastinio ūkininkavimo taisyklių. Mat ekologiškuose produktuose pesticidų turi nebūti visai, o neekologiškiems nepakanka neviršyti leistinos normos.
Kas šiuo konkrečiu atveju kaltas, aiškinsis gamintojai, augintojai ir kontrolės institucijos. Aš noriu plačiau pakalbėti, kaip ekologiškumas kontroliuojamas.
Reikia turėti omenyje, kad praktiškai kiekvienam produktui pagaminti yra ne vieno, o kelių veikėjų grandinė. Yra ūkininkai, kurie augina, didmenininkai, kurie superka produkciją iš įvairių ūkininkų, perdirbėjai, kurie gamina gaminį, ir pardavėjai, kurie parduoda. Ekologiško maisto atveju, jie visi turi laikytis ekologiškumo standarto: ūkininkai ekologinio ūkininkavimo, gamintojai – ekologiškos gamybos. Netgi pardavėjai turi sertifikuotis kaip ekologiški pardavėjai, nors jie niekaip nebeprieina prie pačio produkto, jei produktas sufasuotas. Pardavėjas turi užtikrinti produkto atsekamumą – tai yra, kad būtų galima pagal dokumentus matyti, kokia partija iš kokio gamintojo atvažiavo.
Nors daugelis vartotojų mano būtent taip, bet kažkokiu vieningu testu patikrinti, ar produktas ekologiškas, nėra įmanoma. ES kuria įvairias metodikas, kaip tai padaryti, bet mokslininkai iki šiol mano, kad tai neperspektyvus kelias. Jie siūlo toliau stiprinti gamintojų savikontrolę ir vienas kito tikrinimą grandinėje. Daugelis gamintojų patys daro gaunamų žaliavų tyrimus arba tikrina pagamintą produkciją, nepasikliaudami vien ūkininkų patikinimais ar tiekėjų dokumentais. Tai, žinoma, kainuoja. Be abejo, patogiau pirkti iš vieno ūkio, kuris pats turi laboratorijas ir gerai savo produkciją kontroliuoja. Bet juk ekologinio ūkininkavimo idėja ne ta. Joje turi būti vietos smulkiesiems.
Tačiau didžioji problema yra būtent pesticidai. Jų legalių yra šimtai ir visų jų buvimo patikrinti nėra įmanoma. Taigi tikrinama pasirinkta rinkoje populiarių pesticidų grupė. Glifosatas yra tikrai paplitęs pesticidas, tad jį tikrinti būtų protinga.
Kita problema Lietuvoje yra ta, kad nėra kur tuos pesticidus tikrinti, nes laboratorija turi būti akredituota. Lietuvoje apskritai striuka su laboratorijomis, kas tikrai nepalengvina ir taip sudėtingo gamintojų darbo, siekiant užtikrinti žaliavos visokeriopą kokybę. Nes juk nei pesticidų, nei sunkiųjų metalų, nei bakterijų plika akimi nesimato. Nesimato netgi paskirų priemaišų ar drėgmės nuokrypių. Viskam reikalingi tyrimai. Paprasčiausius dalykus gamintojai parastai tikrinasi patys, dėl pesticidų tenka ieškoti išorinės laboratorijos. Lietuvos gamintojai naudojasi Lenkijos, Vokietijos akredituotų laboratorijų paslaugomis, kas nėra nei pigu, nei patogu.
Ką realiai gali ir ko negali padaryti maisto gamintojai bei pardavėjai? Pirmas ir labai aiškus dalykas – domėtis savo tiekėju ir žinoti, kad jis šiuos dalykus seka. Tiria tuos pesticidus, kuriuos laiko esant reikalinga, tokiu dažniu, kokiu privalu, ir vykdo kitus kokybės kontrolės veiksmus, kuriuos turi nusimatę savo programoje. Lygiai taip pat gamintojas turėtų domėtis ūkininkais, iš kurių savo produkciją perka. Tai nėra paprasta, nes negali gi daryti auditų svetimoje įmonėje. Todėl taip daug gamintojų siekia turėti savo ūkius arba bent ilgalaikius santykius su tiekėjais. Tačiau gyvenimas nuolat kinta, tad visada atsiras naujų ūkių, pasikeis vadovybė ar atsakingas specialistas. Galų gale ir patys tyrimai remiasi mėginio paėmimu, kitam tikrintojui gali pakliūti kitas mėginys. Nuo tokių rizikų niekas neapsaugotas, juo labiau, kad ir laboratorijos daro klaidas.
Pasitaiko, kad ekologiškoje produkcijoje randa pesticidų likučių. Taip atsitinka dėl taršos nuo kaimyninių laukų, kuriuose tręšiama ir to išvengti intensyvios žemdirbystės teritorijose labai sunku. Kartais būna pesticidų likučių dėl technologinių pažeidimų, kai į ekologišką produkciją patenka neekologiškos. Tačiau tai lemia labai mažus pesticidų kiekius, kurie jokių normų neviršija, tik pažeidžia ekologiškumo standartą. Bet kai ekologiškoje produkcijoje randama paplitusio (ne kokio reto) pesticido tiek, kad viršija net neekologišai produkcijai taikomą normą, aišku, kad ne apie atsitiktinę taršą čia eina kalba. Kažkas iš tos gamybos grandinės tikrai nesilaikė jokių apribojimų.
Žmonės kartais sako, kad nepasitiki visa ekologiškos produkcijos sistema, nes esą vis girdi, kaip kažkas buvo pažeista. Tačiau jei pažiūrėti ne emociškai, o faktus, paaiškės, kad tų atvejų yra vienas kitas. Galite sakyti, kad gi ne visus ir viską patikrina. Tikrai taip, to padaryti niekas negali. Tačiau tikrinimas vyksta nuolat. Tyrimai, kur pesticidų, kenksmingų bakterijų ar sunkiųjų metalų nerasta, juk nėra viešinami.
Vertėtų turėti omenyje, kad ne tik pesticidų maiste svarbu išvengti. Visi kiti dalykai, kurie yra tikrinami ir įprastiniame (ne ekologiškame maiste) yra kontroliuojami tokiu pačiu būdu. Gamintojai yra įpareigoti gaminti produkciją, kuri atitinka normas, jie susikuria kokybės kontrolės sistemą, kurios laikosi. Kontrolės institucijos laikas nuo laiko arba esant skundui ima mėginius ir juose kažką konkrečiai patikrina, kaip antai, cheminius priedus, mikrotoksinus, sunkiuosius metalus, GMO ar pan. Tačiau yra esminis skirtumas – ekologiškame maiste negali būti jokių GMO, didžiosios dalies maisto priedų (sintetinių dažiklių, kvapiklių, skonio stipriklių, konservantų), pesticidų, hormonų, hidrintų riebalų, kurie įprastame maiste liestinais kiekiais yra visiškai legalūs.
Autorė: Sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė.
