Švarios švaros priemonės „Almacabio“ l Guoda Azguridienė

Pažintis

Kai veiklos pradžioje ieškojome švaros prekių tiekėjo, „Almacabio“ tikrai nebuvo vakarėlio žvaigždė. („Vakarėlis“ šiuo atveju – Biofach paroda Niurnberge prieš šešerius metus). Nei jis buvo labai žinomas ar matomas, nei patrauklios pakuotės, nei mažų kainų. Jei pridėsime itališką informacijos „jaukalą“ ant pakuotės, gausime distributoriui visai nepatrauklų variantą.

Tačiau kaip dažnai būna, esminius sprendimus lemia žmonės. Ne ne, mūsų neužbūrė jų stilingasis vadybininkas Pietro. Tiesiog į pokalbį įsitraukė kompanijos savininkas, garbaus amžiaus ponas Torresanas ir lėtai metodiškai mums papasakojo, kaip veikia ekologiški plovikliai, kuo jie skiriasi nuo ne ekologiškų ir kuo Almacabio išsiskiria tarp jų. Tikrai nebuvo labai aišku ir lengva klausytis, juolab, kad stendas buvo mažas kalbėjomės stovėdami. Į jokius klausimus, kuriuos mes pajėgūs buvome suprasti – apie prekybą, kainas ir netgi ekologiškumo sertifikatus – jis nieko neatsakinėjo, tik tęsė savo istoriją apie tenzidus, fermentus, konservantus.

O gamintojų pasirinkti buvo iš ko – pavyzdžiui jau Lietuvoje žinomą gamintoją, ypač ryškaus dizaino prekinį ženklą, kurį paimti ranka pati tiesiasi, žemų kainų ir aiškių sertifikatų produkciją. Tačiau pasirinkome užsispyrusį, kaip po to paaiškėjo labai labai užsispyrusį italą, kuris nepagailėjo nei savo laiko, nei jėgų, kažkokiems vos verslą pradedantiems lietuviams išaiškinti ekologiškų ploviklių veikimo principus. Žmogų, kurio neapleidžia mintis, kaip čia išskalbus geriau kuo mažiau pakenkiant žmonėms ir aplinkai; kuriam tikrai ne tas pats, ką jis gamina, į ką pakuoja ir netgi kam parduoda. Pasirinkom intuityviai, bet pamenu netgi argumentą, kurį tada formulavome – ši kompanija tikrai investuoja į turinį, o jei turi kokybišką produktą, anksčiau ar vėliau jį vis viena žmonės pamėgs. Suprantu, rinkodaros prasme nelabai protinga, bet mes dažnai sprendžiame būtent taip – mums svarbiausia, kad pats produktas būtų labai geras, o jį gaminantys žmonės neabejingi savo veiklai.

„Almacabio“ istorija

70-ųjų pabaigoje Vokietijos mieste Ulme studentai protestavo prieš planuojamą atominės elektrinės statybą ir buvo užėmę tam numatytą teritoriją mėnesiais. Projekto galų gale buvo atsisakyta. Per tą ilgą laiką nemažai studentų susipažino. Vieną naujų draugų grupelę sudarė chemikas, ekonomistė ir dizaineris. Jie norėjo savo veiklą sieti su gamtos išsaugojimu ir nutarė pagaminti pirmuosius ekologiškus ploviklius. Ploviklius, kurie darytų nepalyginamai mažesnę įtaką gamtai, nei tuo metu egzistavę. Gamybą jie pradėjo vieno iš jų namo rūsyje. Jų vardai buvo AL-bert, MA-rga ir CA-rlo, pagal vardus jie ir pavadino savo ploviklius – ALMACABIO.

Netrukus, vienoje iš ekologiškų parodų Almacabio įkūrėjai susipažino su daktaru Bruno Torresanu. Torresanas tuo metu užsiiminėjo pramoninių mašinų bei programinės jų valdymo įrangos kūrimu, bet jau buvo aptikęs savyje aistrą ekologijai. 1982 jis įkūrė įmone „Hedera Natur“, kuri pradžioje veikė, kaip ekologiška parduotuvė, o vėliau ėmė platinti naujai sukurtas „Almacabio“ švaros priemones. Su Al-Ma-CA juos vienyjo pagarba gamtai, rūpestis dėl aplinkos ir žmonių sveikatos. Jie norėjo daryti labai konkrečius darbus, kurie padėtų tausoti gamtą ir žmonių sveikatą. Tos pačios vertybės būdingos ir šiandien visai Almacabio komandai.

Visas turimas akcininkų turtas buvo sutelktas pagrindinei misijai „aplinką ir žmogaus sveikatą tausojantys plovikliai“. Greitai tikslas buvo pasiektas ir sukurtas pilnas asortimentas švaros produktų su augalinės kilmės tenzidais (plaunančiomis medžiagomis).

Almacabio® prekyba prasidėjo 1977 metais ir per kelis metus šis prekinis ženklas tapo populiarus tarp ekologiškos produkcijos vartotojų. Įmonė netrukus tapo alternatyvos tradicinei (naftos chemijos pagrindu pagamintai) buitinei chemijai pavyzdžiu. Sėkmė paskatino įmonę plėstis į kitas rinkas – pasiekti kitų šalių ir ne tik ekologiškų produktų vartotojus.

Kaip įmonė iš vokiškos tapo itališka? Almacabio įkūrėjai neturėjo reikalingo pajėgumo gamybinių patalpų, jų statybą Italijoje 1993 finansavo Dr. Torresanas. Produktų formules iki pat 1990 kūrė Carlo. Šiuo metu kompanija turi dvi laboratorijas – vieną savo, vidinę, ir kitą išorinę. Pastarosios specialistai ir sukūrė Almacabio gamybos standartą. 2012 metais kompanija „Hedera Natur“ pakeitė savo vardą į „Almacabio“ ir į akcininkus priėmė naują investuotoją – Marcella Bondoni, daktarę homeopatę.

Per 30 metų Dr. Torresano šeima investavo į „Almacabio“ veiklą – gamyklą, mokslinius tyrimus, vidinio ekologiško standarto sukūrimą, visuomenės šveitimą – 30 milijonų Eurų. Jie šiandien nebėra turtingi žmonės, jei vertinsime pinigais. Tačiau labai turtingi jei vertinsime pasiektais rezultatais.

Koks yra geras ekologiškas ploviklis?

Iš pirmo žvilgsnio, klausimas akivaizdus, bet taip toli gražu nėra. Nemažai žmonių mano, kad geras ekologiškas ploviklis turi būti a) gerai žinomos ir besireklamuojančios firmos, b) pažymėtas žinomiausiu ekologiškumo ženklu c) pigus, d) patrauklios pakuotės.

„Almacabio“ savo kokybės tikslą formuluoja labai aiškiai. Pirma, geras ekologiškas ploviklis turi būti efektyvus – t. y., plauti ne prasčiau nei cheminis. Antra, jis turi įmanomai minimaliai veikti žmogaus sveikatą (nedirginti, neerzinti, nekelti alergijų, netrikdyti hormonų ir pan.). Ir trečia – jis turi įmanomai minimaliai veikti aplinką: kuo greičiau ir visiškai suirti, nekenkti vandenims, gyvūnams ir visai ekosistemai.

Visi šie tikslai yra lygiareikšmiai. „Almacabio“ reguliariai daro lyginamuosius skalbimus, naudodami savo ir pagrindinių konkurentų skalbimo priemones. Skalbimas vyksta viešai ir kiekvienas norintis gali pamatyti rezultatus. „Almacabio“ pardavimų vadovas Pietro prasitarė ieškąs būdų kaip padaryti tokį demonstracinį skalbimą ekologiškų prekių parodoje (yra teisinių kliūčių) – galima įtarti, kad skalbimo rezultatais jie labai patenkinti.

Kai kalbame apie poveikį aplinkai ir žmogaus sveikatai, neapsieiname be diskusijos apie gaminių sudėtį. Iš maisto produktų sudėties bent kiek išprusęs vartotojas gali suprasti beveik viską, ko jam reikia. Kosmetikos sudėtį, pasimokius, taip pat galima perskaityti. Tačiau iš švaros priemonių sudėties ne chemikas tikrai nesupras daug. Net jeigu atrodys kad supranta – jis gali atpažinti vieną arba kitą kenksmingą ingredientą, bet tikrai neįvertins žaliavų kokybės ir iš to kylančių pasekmių, junginių poveikio bei žinomam kenksmingam ingredientui atsiradusios ne mažiau kenksmingos, bet kitaip besivadinančios alternatyvos. Daugelis žino, kad žmogui ir aplinkai draugiškose švaros priemonėse neturėtų būti chloro ir jo junginių, fosforo ir fosfatų, dirbtinių kvapų ir dažų. O kaip dėl kitų ingredientų? Neprofesionalui neaišku.

Todėl tenka pasikliauti arba gamintoju, arba sertifikatu, arba, geriausia, ir tuo ir tuo. Tai suprasdami mes nuo pat pradžių pradėjome kamantinėti Almacabio dėl sertifikatų. Visų pirma dėl gerai žinomų, pvz., eurogėlytės arba itališkojo ICEA. Ir nieko nepešėm. Pasirodo labai aiškūs sertifikatai yra visai neaiškūs.

Standartas standartui nelygu

ES teisės aktais įtvirtintas ekologiškas standartas „eurogėlytė“, nors geriausiai žinomas, visgi nebeatlieka pagrindinės funkcijos – išskirti mažiausiai aplinkai ir žmogaus sveikatai kenkiančią buitinę chemiją. Gal tuomet, kai buvo priimtas, jis įkūnijo kompromisą tarp norimų siekių ir finansinių sąnaudų bei technologinių galimybių. Tačiau šiandien save gerbiantys ekologiškos kosmetikos gamintojai sau kelia gerokai aukštesnius standartus. Pavyzdžiui, „eurogėlytė“ reikalauja, kad panaudoto produkto tenzidai suirtų per 28 dienų, o technologiškai pažengęs gamintojas gali padaryti, kad jie suirtų per 48 valandas. Šis standartas nedraudžia, o tik riboja, naftos naudojimą, nors technologiškai galima apsieiti be jos. Taigi jis nebelabai prasmingas, jei iš tiesų ieškai geriausio varianto. Kita vertus, jei turi labai vidutiniškai ekologišką produktą ir nori daug parduoti, tai toks standartas kaip tik – mažesnės sąnaudos, vartotojų supratimas ir daug galimybių pasigirti.

Kiti sertifikuotojai taip pat neskuba kelti standartų – nes kuo aukštesni standartai, tuo mažiau norinčių juos diegti, mat brangu. Įprasta praktika ekologiškų švaros preimonių rinkoje yra ta, kad sertifikuotojas gauna procentą nuo kiekvieno parduoto produkcijos vieneto. Tai neišvengiamai veda prie kitų sertifikuotojo prioritetų, nei „Almacabio“ įvardintieji – nuo maksimalios kokybės ir ekologiškumo prie maksimalių pardavimų siekio.

Atsižvelgdami į visa tai, „Almacabio“ nutarė sukurti savo standartą. Jį padaryti viešu, pasitvirtinti kokioje nors nepriklausomoje patikimoje sertifikavimo institucijoje ir dirbti pagal jį. Žinoma, sukurti tokį standartą yra didelė investicija. Dar didesnė investicija yra užmojis pagal jį dirbti, kadangi „Almacabio“ standartas nėra joks kompromisas tarp gamtos tausojimo ir pramonės siekių. Jie patys ir užmeta, ir ataudžia – ir tausoja, ir gamina, todėl standartą parengė pagal maksimalias technologines galimybes. Toks sertifikavimo būdas dirbtinai nedidina spaudimo parduoti daugiau, todėl, kad sertifikavimo institucija šiuo atveju tik tvirtina standartą ir prižiūri, kad jo būtų laikomasi (dvi planuotos inspekcijos ir viena nepranešus per metus), tačiau neima mokesčio už kiekvieną parduotą sertifikuotos produkcijos vienetą.

Nuo šių metų diegiamas sertifikato ženklelis (senesnis buvo tas pats standartas, tik prižiūrimas kitos išorinės sertifikuojančios institucijos Abicert).

Taigi mes pagaliau turime ekologiškumo ženkliuką ant pakuotės ir galime būti ramūs dėl inspekcijų. Dėl vartotojų buvome ramūs ir anksčiau, nes produktai ir anksčiau buvo ekologiškas. Kaip ir viskas gerai.

Visgi švaros priemonių sertifikavimo klausimas apskritai lieka labai neaiškus. Visų pirma, rinkoje pilna žemų reikalavimų standartų, kurie išpopuliarinami naudojant viešus pinigus, žmonės juos atpažįsta ir perka tuos gaminius. Taip taršos lygis net iš ekologiškų švaros priemonių palikomas gerokai aukštesnis, nei technologijos leidžia ir rinka siūlo. Antra, ne vienas „Almacabio“ pasitvirtino savo vidinį standartą, taip besielgiančių gamintojų yra vis daugiau. Tik vieni tai daro siekdami griežtesnių standartų nei formalieji, kiti priešingai – silpnesnių. Vartotojas juo labiau neturi galimybės patikrinti, kokio tai griežtumo standartas, jei specialiai tuo nesidomi.

Kai kas mano, kad to išeitis būtų vieno vienintelio ir privalomo standarto nustatymas. Tačiau taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Mat bendrai sutartas standartas niekaip negalėtų būti griežtas – su tuo nesutiktų pramonė. Be to, technologijoms nuolat tobulėjant, jo prasmė, kaip mažesnio teršimo skatintojo, būtų vis mažėjanti.

Manau, kad šios istorijos moralas yra ne apie standartus, o apie pasitikėjimą – Manyti, kad vartotojui kažkas kitas apart paties gamintojo gali garantuoti prekės kokybę, yra iliuzija. Tą iliuziją labai noriai palaiko politikai ir verslo reguliuotojai, taip pat kai kurie gamintojai. Tačiau vartotojo ir gamintojo santykiai turi susiklostyti natūraliai rinkoje, su vieninteliu tarpininku – pardavėju. Visi kiti nesupranta nei vienos, nei kitos pusės ir galų gale visi užtikrinimai tampa tik brangiais formalumais, už kuriuos sumoka vartotojai ir verslas. Apie tai byloja ir visai nesena mūsų šio rašinio herojų „Almacabio“ istorija.

Užsispyrę italai

Besirinkdami kur ir kaip sertifikuoti savo produktus su tikslu garantuoti švariausią pasirinkimą vartotojui, „Almacabio“ specialistai labai nuodugniai išnagrinėjo esamų standartų reikalavimus bei pačias sertifikavimo procedūras. Ir rado tikrai ne pačių gražiausių dalykų, rodančių, kad sertifikavimo institucijos toli gražu nevisada kelia tikslą teisingai ir nešališkai informuoti vartotojus apie jų sertifikuojamų produktų sudėtį bei poveikį aplinkai. Neretai patys paprasčiausi trumpalaikiai institucijos verslo arba netgi asmeninės naudos tikslai nulemia.

Pavyzdžiui, jiems teko susidurti su faktu, kai sertifikavimo institucijos proteguoja tam tikrus žaliavų tiekėjus ir visai ne dėl tos žaliavos kokybės. Santykių aiškinimasis vos neperėjo į teismą. Taip atsitinka retai: gamintojai paprastai stengiasi jokiu būdu nesugadinti santykių su sertifikuotojais ir kitais kontroliuotojais, net jei tai reiškia, kad tenka atsisakyti vartotojams labai reikalingų tikslų. Galų gale visi išsiskyrė kas sau. Turint omenyje, kad yra ir plačiai žinomų atvejų, kuomet sertifikavimo institucijos neatlieka funkcijos, dėl kurios yra sukurtos. (Kaip jau minėjau, šiek tiek naivu ir manyti, kad jos tai padaryti sugebės – juk ne šventieji puodus lipdo).

Dar vienas „Almacabio“ užsispyrimo pavyzdžių yra pakuotė. Mes jau seniai ir metodiškai gadinam jiems gyvenimą, kad pakuotės turėtų būti patrauklesnės, be to yra poreikis ir mažesnių pakuočių (norintiems pabandyti, neturintiems namie didelių spintų). O jie ir toliau gamina tarą iš jau panaudotos plastmasės ir negražina pakuotės vien dėl gražumo. Nes neteršti yra daug svarbiau nei patikti. Mes, kaip pardavėjai, turime dar vieną vertybę – pirkėjo norą. Taigi jei pirkėjai nori gražesnių pakuočių ir mažesnės talpos indų ploviklio, mes stengiamės tai gauti. Mes taip pat užsispyrę – pažiūrėsim kieno bus viršus.

Autorė: Sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė.