Nepatogi tema apie higieną ir medvilnė l Guoda Azguridienė

Moteriški higieniniai įklotai – tikrai labia nepatogi tema. Pirma todėl, kad moterims tas laikas ir viskas kas su juo susiję yra nepatogu – nesvarbu ką suoktų baltais getrais apsitempusios higieninių įklotų reklamos mergaitės. Reikia pridurti, kad tas laikas nepatogus ne tik moterims, bet ir jų šeimų nariams.

Antra. Labai nepatogu pripažinti ir pirštu baksnoti, kad moterys, kurios paprastai daug jautresnės gamtai ir labiau rūpinasi ekologija, yra kaltos dėl vienų labiausiai savartynus užpildančių šiukšlių – panaudotų higienos priemonių. Statistika skelbia, kad per metus į šiukšlynus išmetama apie 7 milijardų panaudotų tamponų ir apie 13 milijardų panaudotų įklotų. Vaizdelis labai nemalonus ir nepatogus aptarinėti (gerai, kad kvapo nesijaučia).

Kūdikių čia net neminėsiu – jų sauskenės taip pat svariai prisideda prie šiukšlynų pilnėjimo, o dėl jų naudojimo svariausią žodį taria mamos. Tačiau sauskelnių problema gerokai keblesnė nei įklotų – mat populiarios ekologiškos sauskelnės suyra tik apie 50-60% (kol kas, gal greitai paplis “žalesnės”), o daugkartiniai vystyklai taip pat ne išeitis, nes sunaudojama daug vandens ir skalbiklių (ne tik ekologiškų). Taigi alternatyvos ne tokios paprastos, o ir kūdikius turinčios mamos yra ne ta gyventojų grupė, kuriai labiausiai derėtų priminti apie bendras mūsų problemas – joms ir savų per akis.

Trečia. Labai nepatogu ne medicininiame žurnale rašyti apie moteriškas ligas, kurių buvimui ar nebuvimui didelės įtakos turi naudojamos higienos priemonės. Mačiau nuotraukų, bet jums nerodysiu, nes nelabai estetiška. Taip pat yra moteriškų ligų su sudėtingais pavadinimais (pvz., vulvodynia), kurių prevencijai, o kartais net gydymui, įtakos turi naudojamos higienos priemonės.

Tačiau tema turi ir vieną labai stiprų gerumą  – problema yra išsprendžiama. Kas, ekologijos tematikoje, yra ne taip jau dažna.

Taigi pradėkim nuo pačios problemos. O ji yra masinis iš sintetinio pluošto pagamintų higienos priemonių naudojimas. Šios priemonės neretai moteriai sukelia sveikatos problemų (apie ką jos net neįtaria), o išmestos lauk visiškai nesuyra ir lieka gulėti sąvartynuose, groviuose, vandenynuose, kur sukelia papildomų pavojų jų gyventojams.

Kas žino iš ko gaminami populiarūs moteriški higienos įklotai ir tamponai? Iš esmės iš naftos. Dauguma rinkoje parduodamų higieninių įklotų ir tamponų yra gaminami naudojant plastiką, naftos chemijos produktus, superabsorbentus polimerus, viskozę, geriausiu atveju chemiškai apdorotą celiuliozę. Į jų sudėtį įeina cheminės medžiagos ir sintetiniai kvapai.

Sukuriamos labai pigios, patogios, nepralaidžios, netgi švelnios medžiagos, kurios gerai atlieka “apsaugos nuo pratekėjimo” funkciją, bet kaip ir nemažai kitų patogių daiktų, turi rimtų šalutinių poveikių sveikatai ir gamtai. Ant šios produkcijos dėžutės sudėtis paprastai nerašoma. Sudėtį rašo tik tie, kurie gamina iš natūralių medžiagų: medvilnės, cukraus audinio, celiuliozės. Tačiau įdomu tai, jog nepaisant visuomenėje jau gana plačiai paplitusio įpročio išsiaiškinti (kad ir lupos ar google’o pagalba) gaminio sudėtį, niekas viešai nekelia klausimo, iš ko pagaminti masiškai vartojami higieniniai produktai.  Ypač kai jie supakuoti dailiose dėžutėse, iškvėpinti ramunėlėmis, padabinti gėlytėmis, o į pavadinimą įeina žodžio “medvilnė” užuominos.

Dar daugiau, Europos vartotojų tyrimas parodė, kad dauguma moterų mano, jog jų naudojamos higienos priemonės yra pagamintos iš 100 proc. medvilnės. Dar keistesnė yra priežastis, kodėl respondentės taip mano - mat šie gaminiai yra balti. O iš tiesų į labai baltus daiktus reikėtų žvelgti įtariai. Mat net švariausiai išskalbtas baltas audinys nebus švytinčiai baltas. Ryškų baltumą galima išgauti tik su optiniais balikliais – jie sukuria optinę baltos spalvos apgaulę. O plačiausiai naudojamos (pigiausios) higienos priemonės balinamos chloru arba dioksinu, kurių likučiai, esantys gaminyje, yra potencialiai kenksmingi. Taigi akinamas baltumas nėra joks kokybės ženklas. Bet tenka pripažinti, kad nepaisant argumentų, daugeliui žmonių jis visgi yra. Prieš keleta metų vienas ekologiškų kūdikių sauskelnių gamintojas pakeitė savo gaminių spalvą – iš perdirbto popieriaus spalvos į baltą. Mat jų tyrimai Vokietijoje parodė, kad klientai tokios pageidauja. Balina jie, žinoma, nekenksmingomis priemonėmis, bet įmonė naudoja papildomus išteklius tik todėl, kad vartotojai taip supranta produkto gerumą.

Todėl visai nekeista, kad populiarieji moteriškos higienos prekiniai ženklai investuoja į baltumą, patogumą, gamybos atpiginimą ir reklamą. Jei klientų pagrindinis noras yra gauti baltą gražų daiktą už minimalią kainą, gamintojas tuos norus vykdo. Kai klientės pradės domėtis iš ko ta balta graži servetėlė pagaminta, tik tada atsiras stimulas investuoti į pačias medžiagas, keisti sintetiką natūraliomis.

Yra rinkoje ir natūralių higienos įklotų bei tamponų. Jie gaminami iš ekologiškos medvilnės, paprastos medvilnės, medvilnės su celiulioze, cukraus audinio. Viena puikiausių medžiagų higienos priemonėms yra ekologiška medvilnė. Joje nėra ir pesticidų likučių (ko gali būti paprastoje medvilnėje). Lyginant medvilnę su celiulioze, pirmoji yra pranašesnė ir sveikatos, ir gamtosaugos prasme. Celiuliozės gamybos procese medžio pluoštui suardyti naudojami stiprūs chemikalai, kurie yra žalingi kūnui ir aplinkai. Iš 100 kg medvilnės gaunama 95 kg medvilnės pluošto, iš 100 kg chemiškai apdorotos medienos gaunama 50 kg celiuliozės pluošto.

Pati medvilnė išmesta suyra visiškai, įklotų atveju lieka tik plona nuo neperšlapimo sauganti juostelė – taigi nesuyra tik 1-10% gaminio. Medvilniniai tamponai suyra visiškai.  Įprastinių įklotų ir tamponų atveju proporcijos yra priešingos – nuo 90 iki 100% gaminio lieka gulėti žemėje arba plaukioti vandenyje. Medvilnė užauga kasmet, jai nuimti ir perdirbti nebūtina naudoti jokių kenksmingų procesų. 

Medvilninės higienos priemonės yra palankios sveikatos prasme. Medvilnė laidi orui, leidžia kūnui kvėpuoti;  sukuria optimalią drėgmę, mažina odos sausumą, nepakeičia makšties gleivinės natūralios rūgštinės terpės; hipoalerginė, t. y, sumažina ir padeda išvengti sudirginimų, alergijų ir infekcijų rizikos; švelni odai; gerai sugeria.

Intymios vietos sudirgimai moteriai nėra smulkus diskomfortas. Šiais laikais daugybė moterų dėl to kenčia paraudimą, deginimą, skausmą. Šių sutrikimų priežastys sunkiai diagnozuojamos ir gydomos vaistais. Atrodo, nei šis nei tas ryti vaistus, kai priežastis gali būti netinkami įklotai. Gal sveikiau būtų juos pakeisti bent kuriam laikui ir pažiūrėti, ar situacija negerėja. Netgi finansiškai tai apsimokėtų, nepaisant aukštesnės medvilninių įklotų kainos.

Kitas nepageidautinas, bet įprastose higienos priemonėse esantis, ingredientas yra superabsorbentai. Tai modernios cheminės medžiagos, kurios “užrakina” išskyras ir neleidžia joms pratekėti. Kodėl, jūsų manymu, reklamoje rodomos merginos su bikini jaučiasi “taip saugiai”? Todėl, kad nuo pratekėjimo saugo superabsorbentai. Tačiau “užrakinus” išskyras, bakterijos neužsirakina. Jei higieniniai įklotai keičiami rečiau (o tokia ir yra modernių medžiagų idėja), drėgnoje šiltoje terpėje bakterijos kuo puikiausiai dauginasi ir gali paplisti aukštyn tiek į makštį, tiek į šlapimo takus ir sukelti infekcijas. Superabsorbentai taip pat didina TŠS – toksinio šoko sindromo - riziką.

Tiesa, šių sudirgimų buvimas ir stiprumas priklauso nuo individualaus organizmo atsparumo. Ir susirgę pūslės uždegimu nežinosime dėl ko konkrečiai susirgom, tad galim manyti, kad tikrai ne nuo įklotų. Taip pat galima manyti, kad TŠS niekada neištiks. Žinoma, po metų kitų, atsiradus problemoms, nuomonė gali pasikeisti. Tačiau bet kuriuo atveju gamtos teršimo argumentas turėtų veikti. Nebent būtų visai prastai su vaizduote, o realiai gyvenime niekada nebūtų tekę valyti senų šiukšlynų, kur nors miške, senoje sodyboje ar pan.

Lietuvos rinkoje yra visų minėtų rūšių sveikatai ir gamtai draugiškų higienos priemonių: įklotų, tamponų, daugkartinio naudojimo menstruacinių taurelių iš silikono.

Iš natūralių medžiagų pagaminti tamponai ir įklotai yra brangesni nei populiarieji plastikiniai. Tačiau reikia atidžiai skaityti pavadinimą bei sudėtį. Mat kaip ir kosmetikoje, yra nemažai pseudonatūralių. Pvz., su ramunėlių ir alavijo ekstraktu, žaliame pakelyje,  pristatomų kaip panašus į medvilnę, medvilnės minkštumo, tarsi medvilnė, 100% medvilnė sąlytyje su oda ir panašiai, tai visiškai nereiškia, kad reklamuojamos prekės pagamintos iš šio pluošto. Tie, kurie iš tiesų švaros priemones gamina iš medvilnės ar kitų natūralių medžiagų, tai pasako tiesiai ir be užuolankų.

Autorė: Sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė.