Kosmetika, kuri „nieko“ nedaro l Guoda Azguridienė

Šiuo metu kosmetika dažnai save pristato, kaip kažko savyje neturinti (free of): be parabenų, dirbtinių kvapiklių ir dažiklių, be naftos chemijos ir pan. Dalis jos tikrai yra tokia, dalis tik skelbiasi – nes vietoje vienų nepageidautinų medžiagų sudėtyje turi kitas, bet veikiančias panašiai. Kai klientai išmoks naujus pavadinimus, bus jau atrasti nauji pakaitalai. Toks gyvenimas - „show must go on“.

Tačiau šou reikalai sau, o kosmetikos reikalai sau. Tikra natūrali ir ekologiška kosmetika iš tiesų yra be tų nepageidaujamų ingredientų – tai ne rinkodaros triukas, tai jų kosmetikos kūrimo filosofija. Jiems savaime aišku, kad kosmetikos negalima gaminti iš medžiagų, kurios gali būti pavojingos, o po to tikrinti ją su gyvūnais, siekiant įrodyti, kad tikrai nekenkia.

Tokia vertybinė ir profesinė nuostata vartotojui duoda labai daug. Bet ar to pakanka? Kyla klausimas, jei kosmetika reklamuojasi esanti „be“, tai gal ji nieko ir nedaro? Jei nieko joje nėra, tai kam tada ją naudoti? Gal vertėtų išsiaiškinti, kas tas „niekas“, kurio natūralioje kosmetikoje yra?

Reikia labai gerai atskirti tuos ingredientus, kurių reikėtų, kad nebūtų, ir tuos, kurie turėtų būti ir atlikti savo teigiamą funkciją. Nors įprastinės cheminės kosmetikos gamintojai ir nesutinka, šios dvi medžiagų grupės skiriasi. Tai yra, gali būti kosmetika, kuri turi daug kenksmingų ingredientų, bet grožio efektą pasiekia (dažniausiai tai garsių ir brangių prekinių ženklų produktai), gali būti tokia, kuri tik kenkia, bet ir efekto nepasiekia (pigiausia kosmetika priklausys šiai grupei), trečioji grupė – nekenksminga, bet ir neveiksminga ir ketvirtoji – nekenksminga ir veiksminga (normalu, kad ji neturėtų būti pigi).

Logika sakytų, kad priklausomai nuo siekiamo rezultato ir požiūrio, klientas turėtų rinktis pirmąją arba ketvirtąją grupę. Nes kam leisti pinigus (kad ir santykinai mažesnes sumas) neveiksmingam daiktui? Bet tenka pripažinti, kad praktikoje logikos čia mažai. Matyt žmonės mano, jog ant veido kažką tepti reikia ir nelabai rūpinasi, ar tas tepimas duoda kokios naudos. Svarbu tik kad pigu, įprasta ir (arba) gerai išreklamuota. Apie tokius pasirinkimus diskutuoti nėra ką, nes tokie klientai nesidomi nei kosmetikos funkcija, nei sudėtimi, nei potencialia sudedamųjų dalių žala, nei nauda.

Be kainos ir žinomumo jiems dar gali būti įdomus kvapas, spalva ir konsistencija - kad gerai teptųsi ir susigertų. Šie kriterijai ir sudaro masinės kosmetikos „gerumo“ pagrindą – gaminamas pigus, patrauklios spalvos, kvapo ir konsistencijos produktas. Visa kita nesvarbu – ar jis drėkina, ar sausina, ar ramina, ar dirgina, ar plauna, ar tik putoja, ar subalansuoja odos riebalų apykaitą, ar išmuša iš pusiausvyros. Ir reklaminiai teiginiai parenkami ne pagal produkto savybes, o pagal tai, ką klientas nori girdėti. Viskas teisingai – ko klientas nori, tą gamintojas ir pagamina.

Diskusijos prasideda ten, kur klientui svarbu kosmetikos atliekama funkcija. Mat nuostata, kad grožis reikalauja aukų, tikrai populiari. Ne viena moteris paaukoja savo ilgalaikį natūralų grožį už trumpalaikį išskirtinį spindesį. Vertinant be išankstinių asmeninių nuostatų, toks elgesys irgi racionalus, nes kiekvienas žmogus vertina rizikas skirtingai ir renkasi tai, kas jam atrodo svarbiausia. Su viena sąlyga, kad pasirinkimas atliekamas sąmoningai – t.y., besirinkdamas žmogus supranta ir neigiamas savo pasirinkimo puses.

Šį sprendimą sunkina vyraujantys mitai. Pavyzdžiui mitas, kad be cheminių priemonių grožio pasiekti negalima. Arba, kad be cheminių konservantų kosmetika sugenda vos ją atidarius ir pan. Aišku, tokius mitus uoliai palaiko rinkoje absoliučiai dominuojantys cheminės kosmetikos gamintojai, juolab, kad lėšų rinkodarai jie skiria daug. Šiuos mitus taip pat palaiko ir kai kurie natūralios kosmetikos gamintojai (nors gal jiems taip ir neatrodo), kurie mano, kad pakanka, jog sudėtyje nėra kenksmingų ingredientų - sumaišysim geras medžiagas ir kas nors iš to gausis. Iš tikrųjų, gaunasi „kažkas“. Bet tas kažkas visai nebūtinai atlieka kosmetikos funkcijas.

Taigi kokias funkcijas atlieka kokybiška natūrali kosmetika ir kokie ingredientai leidžia tai padaryti? Ir veido, ir kūno, ir plaukų priežiūros priemonės visų pirma turi drėkinti, ir drėkinti taip, kad ta drėgmė odoje išliktų. Nes drėgmė – gyvybės pagrindas. Jei jos trūksta, nei apie sveikatą, nei apie grožį nekalbame. Ypač geri drėkikliai ir humektantai (drėgmės sulaikytojai) yra simondsijų (jojoba), sviestmedžių aliejai, alavijų lapų sultys. Antra, kosmetikos priemonės maitina (papildo lipidais ir baltymais) pagal odos tipą. Sausos odos kremuose ir sausų plaukų kondicionieriuose ši funkcija itin svarbi.

Puikiausiai odą maitina šalto spaudimo kokosų, alyvuogių, sviestmedžio aliejai, baltymais papildo jūros dumbliai, avižos, kynva, pienas. Riebiai odai skirtiems kremams svarbu, kad jie balansuotų (per didelį) riebalų išsiskyrimą ir turėtų priešuždegiminių medžiagų, tokių kaip arbatmedis, medetka, jonažolė, šalavijas, dilgėlė. Mišrios odos kremams svarbus teisingas maitinimo ir riebalų balansavimo funkcijų derinys. Apsauginiai kremai skirti apsaugoti veidą esant vėjui, šalčiui, saulei, oro taršai. Į jų sudėtį įeina medžiagos, padengiančios odą apsauginiu sluoksniu (augalinis glicerinas, bičių ar avių vilnos vaškas) ir stiprūs antioksidantai. Neturėtų klientų stebinti faktas, kad jie kartais blogiau tepasi – gal tai nėra esminis trūkumas, jei savo funkciją jis atlieka gerai? Lygiai taip pat nėra sudėtinga suplakti buteliuką prieš naudojant, kadangi gamintojas nedėjo jokios cheminės medžiagos, kuri atliktų emulsiklio funkciją.

Šampūnai turi plauti ir nedirginti odos. Jei oda jautri, jie turi ją dar papildomai ir raminti. Visai nebūtinai jie turi putoti – putojimas tik palengvina paskirstyti šampūną ant plaukų. Putojimo efektą sukuria dirbtiniai sulfatai, o natūralios medžiagos putoja švelniai, bet plauna kokybiškai. Už tą laiką, kurį galbūt sugaištame ilgiau trinkdami galvą tokiais šampūnais, gauname ilgalaikį atlygį: sveikus plaukus, neniežtinčią ir nepleiskanojančią galvos odą. Ne per vieną kartą, bet per mėnesį tikrai pamatysime rezultatą. Ir plaukus nebūtina maitinti silikonu, kad jie nesiveltų, nelūžinėtų ir gražiai žvilgėtų – pakanka naudoti natūralių baltymų ir aktyvių augalų ekstraktų turtingus natūralus kondicionierius.

Beveik visi natūralios kosmetikos gamintojai turi liniją ar kelias, skirtas jautriai ir probleminei odai. Logiškai mąstant to ir reikėtų tikėtis, nes kas kitas gali pretenduoti padėti odai, kuri ypač jautri cheminiams dirgikliams. Paprastai tai nesudėtingų receptūrų gaminiai, kurių pagrindą sudaro šalto spaudimo aliejai, raminančio poveikio augalų ekstraktai (alavijas, ramunėlės, medetkos). Tai ir yra tie „paprasti“ kremai, muilai ir prausikliai, kurių klientai ieško vaistinėse, bet nebūtinai ten juos suranda tarp masės pigių ir dirbtinių.

Tiesa, natūralūs ingredientai taip pat gali sukelti alergiją. Šiais alergijų epidemijos laikais vis labiau praranda prasmę sąvoka „potencialus alergenas“, nes alergizuoti gali praktiškai bet kas. Tačiau šis poveikis matomas. Cheminės kosmetikos poveikis gali būti ir nematomas – ji savo ilgu ir lėtu veikimu išderina organizmą ir sukuria problemą. Alergiškiems žmonėms svarbu vengti cheminės kosmetikos ir išsiaiškinti koks konkretus ingredientas ar jų derinys alergizuoja.

Natūrali kosmetika turi ką pasiūlyti ir odos jaunystei. Visų pirma antioksidantus. Juk antioksidantai yra augalinių medžiagų koziris: šaltalankių, erškėtuogių aliejai, granatų ekstraktas, žalioji arbata Matcha, vynuogių kauliukai, rozmarinai, jūros dumbliai... Normaliam odos funkcionavimui būtina gama linoleno rūgštis (GLA), kurios itin gausu nakvišų aliejuje. Esminės nesočiosios riebalų rūgštys (omega 3 ir omega 6) veiksmingos ne tik gaunamos su maistu, bet ir per odą – jų turtingi erškėtuogių ir kanapių aliejai gelbsti odą ir nuo rimtesnių sutrikimų.

Naudojamos natūralioje kosmetikoje ir šiuolaikinės technologijos – pvz., iš augalų išgautos liposomos, kurios „nuneša“ maistingąsias medžiagas į giluminius odos sluoksnius. Avižų baltymai stangrina ir lygina odą, silicio turtingi augalai (pvz., asiūklis) trukdo formuotis kryžminėms kolageno jungtims ir sendinti odą. Antioksidantai teikia odai vitaminus A ir E, kurie minkština ir lygina odą, vitaminą C, kuris saugo mūsų odos kolageną. Iš vaisių gaunamos AHA rūgštys naudojamos odai regeneruoti; molis, avižų, migdolų ar abrikosų miltai – ją švelniai šveisti. O kur dar eteriniai aliejai, CO2 ekstraktai, paslaptingosios spagirinės esencijos? Legendose apdainuotą poveikį grožiui turintys ypatingi augalai, tokie kaip rožė ar ženšenis?

Tas „niekas“, kuris yra natūralioje kosmetikoje, yra toks didelis, įvairus ir sudėtingas, kad tik tam atsidavę profesionalai jį gali suprasti ir panaudoti grožio kūrimui. Mums, paprastiems mirtingiesiems, skaitantiems kosmetikos gaminių sudėtis, reikėtų pasitelkti vaizduotę ir bent pagalvoti apie tuos augalus, kurie ten įvardinti. Tai neabejotinai palengvintų mūsų pasirinkimą. O kaip, paklausite, sertifikatai? Ar jie ne išeitis? Ne, tik pagalba - pagalba susigaudyti, ko kosmetikoje nėra. To, kas joje yra, negali įvertinti vienareikšmiai.

Taigi nepaisant totalaus gamintojo ir vartotojo susvetimėjimo, kuomet tarp jų įsiterpia sertifikuotojai, vertintojai, klientų nuomonių tinklaraščiai ir socialiniai tinklai, kokybės norinčiam vartotojui gamintojas tebėra svarbus. Nes nuo gamintojo požiūrio, žinių, įgūdžių, jo talento ir meistriškumo priklausys, ar natūrali kosmetika bus tiktai nekenksminga, ar ir veiksminga. Nuo jo skonio priklausys, ar jums ji gardžiai kvepės ir bus maloni. Nes nepaisant kibernetinio amžiaus, globalaus pasirinkimo, kuo plačiausios techninių žinių sklaidos ir vartotojų išprusimo, yra vykę ir nevykę kūriniai: kaip architektūros, dizaino, kulinarijos, taip ir kosmetikos.

Autorė: Sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė. Straipsnis iš portalo Grynas.lt (2012 m.)