Kas yra ekologiški plovikliai ir kaip juos pasirinkti? l Guoda Azguridienė

Kas yra ekologiškas maistas, galime suprasti įvairiai, tačiau egzistuoja priimti standartai ir apibrėžimai. Tai maistas, kuris užaugintas ekologiniuose ūkiuose ir pagamintas pagal ekologinį gamybos standartą. Šie standartai yra apibrėžti, viešai prieinami – besidomintys gali susirasti, kokius chemikalus ar technologinius procesus galima naudoti, kokių ne, kokius maisto priedus galima dėti, kokių ne. Kas labai svarbu vartotojui praktiškai, ES šalyse ekologiško maisto standartas yra vienas ir netgi ženklinimas tampa privalomas vieningas, skiriasi tik sertifikuojančios institucijos. Tiesa, skirtingų sertifikuojančių institucijų žinomumas ir reputacija nevienoda, tačiau siektinas standartas yra tas pats. Taip pat teisės aktai reikalauja, kad ant visų maisto produktų būtų nurodoma jų sudėtis. Todėl mes galime matyti net tuos nedaugelį maisto priedų ar konservantų, kurie ekologiško standarto yra leidžiami.

Su ekologiška kosmetika nėra taip aišku, nes vieningas standartas neegzistuoja. Pagal vienos sertifikavimo institucijos standartą ekologiškai kosmetikai reikia 10% ekologiškų ingredientų, pagal kitos – net 95%. Nors neseniai ES pradėjo veikti harmonizuotas natūralios ir ekologiškos kosmetikos standartas COSMOS, jis kol kas nėra populiarus ir rinkoje tebenaudojami senieji, skirtingi (pvz., BDIH, Ecocert, Soil Association ir t.t.). Tačiau ES šalyse parduodamiems kosmetikos gaminiams egzistuoja reikalavimas nurodyti VISUS ingredientus ant pakuotės, vadinamas INCI (International Nomenclature of Cosmetic Ingredients). INCI dėka visus ingredientus rasime vienodai įvardintus ir ant vokiškos, ir ant šveicariškos, ir ant amerikietiškos kosmetikos.

Tiesa, INCI neatskleidžia visos informacijos, kurią norėtume žinoti, nes, jei gamintojas nepapildo, iš jo neaiški medžiagos kilmė. Pavyzdžiui, glycerine gali būti ir gyvulinės, ir augalinės, ir cheminės kilmės, perfume – gali rodyti, kad įdėtas dirbtinis kvapas, bet gali būti ir natūralių eterinių aliejų mišinys. Tokiu atveju reikia kliautis gamintojo deklaruojama informacija apie jų naudojamas žaliavas ir procesus. Kai gamintojas yra žinomas, pasitikėti jo informacija yra būtina – kaip kitaip gali su pasitikėjimu naudoti jo produkciją? Problemų kyla tada, kai vartotojas nepasitiki prekybininku, kuris su gamintoju bendrauja, arba prekybininkas nesidomi gamintojo patikimumu. Todėl masiškai kuriasi ekologiškos krautuvėlės (healthshops), kurios domisi tuo, kaip ir iš ko pas juos parduodamos prekės atsiranda. Savo pirkiniams neabejingi pirkėjai linkę pirkti būtent tokiose parduotuvėse, o ne savitarnos prekybos centruose, nes žino, kad čia produkto sudėtimi domimasi, be to, galima gauti pardavėjo konsultaciją.

Taigi ekologiškas maistas ir ekologiška kosmetika tokiais vadinami atsižvelgiant į tai, iš ko ir kaip jie pagaminti. Be to, norintys gali gana neblogai išsiaiškinti šių produktų sudėtį bei jų ekologiškumo lygį. Tačiau kas tiksliai yra ekologiškos buitinės švaros priemonės, niekas negali pasakyti. Tam yra daug priežasčių. Visų pirma ta, kad ploviklių ekologiškumas matuojamas ne pagal ekologiškų ingredientų kiekį, o pagal poveikį aplinkai. Jis, žinoma, labiausiai priklauso nuo sudėties, bet šiek tiek kitu kampu. Iš maisto ir kosmetikos tikimės, kad visi ingredientai bus maitinantys, t.y. naudingi mūsų organizmui. Ploviklių mes nevalgome ir ant odos netepame, priešingai – stengiamės, kad jų kuo mažiau papultų į mūsų organizmą. Iš ploviklių tikimės, kad jie plautų, bet kuo mažiau kenktų mums ir gamtai ir pagal to kenkimo lygį vertiname jų ekologiškumą.

Žvelgiant iš esmės, ekologiškomis valymo priemonėmis galėtume vadinti tik vandenį, actą, druską, citrinos rūgštį, sodą, na gal dar ką nors. Jais verstis ir siūlo ekologiško gyvenimo vadovėliai. Puikus atsakingo vartojimo ir ekologiško gyvenimo būdo pavyzdys, deja, priimtinas nedaugeliui. Tam, kad būtų realus teigiamas poveikis aplinkai, reikia kad daug žmonių pradėtų teršti bent 20-30% mažiau. Nepakanka, kad kai kurie žmonės neterš visiškai. Todėl tenka kalbėti apie parduotuvėse parduodamus valymo produktus, kurie save vadina ekologiškais. Ir turi tam argumentų.

Kaip jau galima įtarti, bendro švaros priemonių standarto nėra. Tie standartai, kurie egzistuoja, nėra tokie populiarūs ir įvairūs, kaip kosmetikoje. Nors egzisuoja ES teisės aktais reglamentuotas ekoženklas – Eurogėlytė, jis kol kas nėra populiarus. Pagrindinė priežastis yra ta, kad nemažai gamintojų mano, jog jis nėra pakankamai griežtas. Pavyzdžiui, nereikalauja ir neskatina naudoti atsinaujinančių žaliavų, taiko nepakankamai aukštus reikalavimus dėl produkto savaiminio suirimo (biodegradability) ir fosfatų naudojimo. Šiandien dauguma ekologiškų ploviklių rinkoje veikiančių gamintojų viršija Eurogėlytės reikalavimus. Taigi jiems jį pirkti nėra prasminga. Būtent pirki, nes sertifikavimas, o ypač logo ant pakuočių, brangiai kainuoja ir kelia gaminio kainą. Todėl dalis gamintojų Eurogėlytės ir neperka, nors laisvai atitinka jos keliamus reikalavimus. 

Valymo priemonės vadinamos ekologiškomis, kai jos atitinka tam tikrus bendrus ir specifinius kriterijus. Pats bendriausias kriterijus – jos turi mažiau kenkti aplinkai nei įprastinės. Labai aišku. Nebeaišku pasidaro, kai norim suprasti, kiek mažiau. Tada pasitelkiama grupė vidutinio bendrumo kriterijų. Štai keletas iš jų.

Detergentai (tenzidai, surfaktantai, PAM) turi suskilti į nekenksmingas medžiagas patekę į aplinką (toliau galėtume kelti klausimą, per kiek dienų turi suskilti ir kokiu mastu), pakuotės turėtų būti tik tiek, kiek būtina ir ji turi būti perdirbama (kokiu mastu?), ant gaminio turi būti pateikiamos tikslios instrukcijos kiek ir kokiais atvejais priemonės reikia, ir svarbiausia, jie turi labai gerai ir efektyviai plauti, netgi žemoje temperatūroje. Pavyzdžiui, Eurogėlytė reikalauja, kad didžioji dalis tenzidų suirtų per 28 dienas, o kai kurie technologiškai pažengę gamintojai garantuoja, kad jų produkcijai šis rodiklis siekia 48 valandas.

Iš dar tikslesnių kriterijų paprastai žiūrima kiek gaminyje yra fosforo, ar gamyboje naudojama nafta, ar yra chloro bei kitų pavojingų ingredientų, ar yra GMO produktų, kokie ir kiek naudojama kvapų bei konservantų. Į visus šiuos klausimus atsako konkretus standartas, nurodydamas žinomų bei įtartinų ingredientų ribas. Kaip minėjau, šiandien galiojantys standartai jau atsilieka nuo gamintojų galimybių. O kadangi vartotojų noras mažiau teršti egzistuoja, tikėtina, kad rinkoje greitai atsiras pačių gamintojų sukurti ar inspiruoti standartai, kurie atitiks realias technologijų galimybes ir taip smarkiai nedidins gaminių kainos.

Tačiau kol kas ne tik skirtingų standartų pasirinkimas rinkoje yra mažas, bet dar mažesnis yra skaidrumas. Negana to, kad susigaudyti švaros priemonių sudėtyje yra nepalyginamai sunkiau nei kosmetikos produktų, nėra jokios prievolės tą sudėtį skelbti ant pakuotės. ES galioja reikalavimas nurodyti kvapus ir konservantus, kitose šalyse nėra net ir tokių reikalavimų. JAV iki šiol buvo reikalaujama nurodyti ant pakuotės tik pavojingas medžiagas, galinčias sukelti ūmias reakcijas. 2009 m. priimtas naujas įstatymas, pagal kurį gamintojai privalės skelbti visą produkto sudėtį. Tiesa, jis įgyvendinamas palaipsniui, todėl šiandien ir ant Lietuvos rinkoje esančių amerikietiškų ploviklių pilnos sudėties nerasime. Europos Sąjungoje yra priimta keletas rekomendacinio pobūdžio dokumentų dėl švaros priemonių ženklinimo, tačiau jie ir lieka rekomendacijomis. Vieni gamintojai laikosi vienų punktų, kiti – kitų.

Paprastai ant pakuotės nurodoma vadinamoji „cheminė sudėtis“: x % katijoninių surfaktantų, y % anijoninių, būtinai paminimi visi naudojami augalų ekstraktai ir, kaip minėjau, privalomi konservantai ir kvapai. Vartotojui gali ir dažniausiai susidaro įspūdis, kad jis mato pilną sudėtį ant pakuotės ir gali spręsti apie konkretaus valiklio potencialią žalą. Ši sudėtis labiau maskuoja nei atskleidžia. Kaip ir kosmetikos atveju, pilną sudėtį galima būtų matyti, jei gamintojas nurodytų INCI. Tačiau labai mažai buitinių valiklių ir skalbiklių gamintojų tai daro. Reikalavimo tokio ES teisės aktai nenumato, argumentuodami komercine paslaptimi (kaip ir suprantama, bet kosmetikos gamintojai kažkodėl turi be to apsieiti).

Kita vertus, kadangi cheminių elementų poveikis priklauso nuo daugybės veiksnių (kiekių, junginių, žaliavos, perdirbimo, koncentracijos ir pan.), vartotojas nėra pajėgus įvertinti konkretaus produkto kenksmingumą net ir iš pilnos sudėties. Tačiau, kadangi prekės yra santykinai naujos ir aplink cirkuliuoja masė informacijos apie kenksmingas medžiagas, vartotojas bando nuo jų saugotis, vengdamas pirkti produktus, su žinomais kenksmingais ingredientais. Ir neretai smarkiai apsigauna – pvz., pradeda piktintis, kad WC valiklyje panaudotas konservantas, apie kurį yra nemažai informacijos kaip apie potencialiai kenksmingą, tačiau maiste (todėl jis nenaudojamas ekologiško maisto, bet naudojamas neekologiško gamyboje). Arba grindų ploviklyje išsigąsta SLS - nes girdėjo jog jis negerai, bet pamiršo kad tas negerumas yra susijęs su odos dirginimu ir būtent dėl to jo vengiama natūraliuose šampūnuose bei prausikliuose. Toks klientas labai dažnai išsirenka produktą, kurio sudėtis yra mažiausiai atskleista, tarkime, pagamintą ne ES, kur net konservantus nurodyti nėra būtina. Taigi akivaizdu, kad būtų gerai vartotojui žinoti tai, ką jis gali pajėgti suprasti, apie potencialią valiklių žalą ir praktiškai tas žinias pritaikyti.

Žala gali būti trejopa. Pirmoji, apie kurią kalbama bene dažniausiai, yra žala sveikatai – įkvepiant, liečiant rankomis, dėvint plovikliais išskalbtus rūbus. Įprastiniai plovikliai gali sukelti masę sveikatos problemų: nuo nedidelių sudirgimų iki astmos priepolių, hormonų sutrikimų ir auglių. Į ekologiškus pretenduojančiuose plovikliuose kenksmingais pripažinti ingredientai (pvz., APEOs, NTA, sintetiniai muskusai, chloras, sodos perboratas, optiniai balikliai ir kt.) paprastai nededami, tad aktualiausia dalis lieka konservantai ir kvapai – būtent juos nurodyti ES gamintojai ir privalo. Ekologiškų ploviklių gamintojai dažnai siūlo alternatyvą – tos pačios paskirties produktą su kvapais ir be kvapų, didesnės ir mažesnės koncentracijos (mažesnė koncentracija palankesnė žmogaus sveikatos, bet mažiau palanki atliekų kiekio požiūriu).

Kaip sumažinti konservantų kiekį arba pakeisti aršesnius švelnesniais – tai yra bene aktualiausias „žaliųjų“ gamintojų laboratorijų uždavinys. Todėl produktų sudėtys nuolat gerėja. Tačiau nereikia manyti, kad ekologišku vadinamame ploviklyje neturi būti konservanto. Priklausomai nuo produkto tipo, formulės, koncentracijos ir pakuotės, jo gali būti daugiau arba mažiau, bet retai tepavyksta jo visiškai išvengti. Bet tai ir nėra tikslas – svarbiausia, ne kad atskiro ingrediento būtų mažiausia ar atskiro žalos aspekto, o kad būtų mažiausiais suminis produkto poveikis aplinkai. Būna, kad siekdamas įtikti vidutiniškai informuotam vartotojui gamintojas pakeičia stipresnį konservantą silpnesniu, todėl tenka naudoti daugiau tenzidų (PAM), kas ne į naudą gamtai.

Antroji žalos rūšis susijusi su gamta. Čia visų pirma reikia kalbėti apie žaliavų kilmę. Jei švaros priemonės gaminamos iš naftos, jos niekaip negalėtų pretenduoti į ekologiškas (nors Eurogėlytė nedraudžia). Naftos chemijos produktai sunkiai suyra, todėl kenkia ir dirvožemiui, ir vandeniui, ir augalams, ir gyvūnams, ir žmogui. Jei kaip žaliava naudojamos gyvūnų dalys (pvz., taukai) arba produktai bandomi su gyvūnais, toks gamintojas negali būti laikomas ekologišku. Aiškus vengtinas ingredientas yra fosfatai – patekę į nutekamuosius vandenis jie veikia kaip trąša ir skatina vandens telkinius uždumblėti, dėl ko žūsta vandens gyvūnai. Fosfatų naudojimas ES ribojamas skalbimo milteliuose, tačiau kituose produktuose jų kiekis priklauso nuo gamintojo taikomo standarto. Eurogėlytės standartas fosfatų naudoti nedraudžia, tik riboja.

Trečioji žalos rūšis susijusi su produkto efektyvumu. Ji retai minima gamtosauginėje literatūroje, bet yra ne mažiau svarbi, nes tiesiogiai veikia vartotojų elgesį. Ekologiški plovikliai turėtų valyti ne prasčiau nei neekologiški. Priešingu atveju, arba žmonės jų naudos daugiau (kas reiškia daugiau atliekų), arba grįš prie įprastinių, labiau teršiančių. Tik vienetai ims keisti savo reikalavimus išorinei švarai, o ne ploviklį. Bet kaip jau minėta, gamtosauginiu požiūriu to nepakanka.

Kaip veikia ši žalos rūšis, galime labai aiškiai stebėti ir Lietuvoje. Tuo metu, kai Lietuvoje dar nebuvo ekologiškų švaros priemonių, neretas bandė naudoti į ekologiškas pretenduojančias nelabai veiksmingas priemones, kurių buvo galima nusipirkti prekybos centruose. Šiandien tie žmonės yra vieni „sunkiausių“ ekologiškų produktų vartotojų. Jie netiki, kad tie produktai plauna ir net nebenori bandyti. Nors daugybės išbandžiusiųjų nuostabai ir susižavėjimui, kai kurių rūšių ekologiškos švaros priemonės veiksmingumu lenkia garsiausias neekologiškas!

Pabaigai grįžkime prie klausimo, kaip pasirinkti ekologiškus ploviklius. Nenorėčiau čia vardinti konkrečių gamintojų, nes kiekvienas jų turi savo argumentuotą požiūrį, kuri iš minėtųjų trijų žalų turėtų būti labiausiai sumažinta ir kas dera bei kas nedera ekologiškam gamintojui. Siūlyčiau atkreipti dėmesį į šią informaciją ant pakuotės:

• kad pagaminta be naftos chemijos ir kad produktas lengvai suyra;
• kad produkte nėra fosforo (P) ir fosfatų;
• kad nenaudojamos gyvūnų dalys ir produktai nebandomi su gyvūnais.

Jei gamintojas nurodo visą produkto sudėtį (INCI), tai yra didžiulis privalumas, rodantis, kad kompanija yra skaidri ir nesivaiko pigaus populiarumo, pateikdama rinkodariškai aptakius sudėties aprašymus ir maskuodama tas reikalingas chemines medžiagas, kurioms nekenksmingo pakaitalo neturi.

Skaitydami cheminę sudėtį, turėkite omenyje, kad gamintojas neprivalo jos nurodyti visos. Taigi, jei nėra pateikta INCI, dalis ingredientų greičiausiai yra nutylėti. Taip pat reikia turėti omenyje, kad terminai, naudojami INCI ir cheminėje sudėtyje, skiriasi, taigi nebūtinai atpažinsite savo ieškomus ingredientus. Jeigu yra koks nors ekologiškumo sertifikatas (jis nebūtinai turi turėti logo, gali būti sakinys apie tai, kad produktas kontroliuojamas atitinkamos institucijos), tai yra garantija, kad jis nėra blogas. Tiesa, kaip matėme iš Eurogėlytės pavyzdžio, tai nėra garantija, kad jis geresnis už kitus, nesertifikuotus.

Dar vienas dėmesio vertas indikatorius yra kaina. Visų panašaus ekologiškumo švaros produktų kainos rinkoje yra apylygės. Skiriasi jos nebent dėl kiekio pakuotėje ir koncentracijos. Taigi jei valiklis, išoriškai atrodantis ekologiškai, yra gerokai pigesnis, reikėtų labiau pasidomėti jo sudėtimi.

Autorė: Sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė (2010 m.)