Ekologinių ūkių privalumai žmogui ir jo gyvenamajai aplinkai

Besikeičiantys žmonių mitybos įpročiai skatina keisti į rinką patenkančius produktus, o tuo pačiu ir tų produktų gamybą. Kuo sąmoningiau žmonės renkasi, tuo labiau veikiama ir aplinka. Dažnai pirmaisiais sąmoningėjimo žingsneliais tampa mąstymas apie tai, ką aš valgau, kokias priemones naudoju, kaip įtaką tai daro mano kūnu bei aplinkai. Tad randasi vis daugiau ir gamintojų, gaminančių ekologiškai švarius produktus, ir taip padedama mūsų aplinkai (žemei, vandenims) atsigaudinėti iš ilgus metus kurto taršos vajaus.

Ekologiniai ūkiai

Ekologiniai ūkiai – tai visų pirma kitoniškas požiūris į savą veiklą bei aplinką.

Tuo užsiimantys žmonės jau mąsto plačiau – ne tik apie produktą ir jo sudedamąsias dalis, ne tik apie skonį, kuris tiesiog nepalyginamas (kur vaisius ar daržovė užaugusi beveik natūraliai, o kur chemikalais išpūstas produktas!), bet ir apie dirvožemio bei vandens taršą.

Daugiau apie ekologinius ūkius, jų privalumus ir aktualijas kalbamės su Guoda Azguridiene, viena iš parduotuvių tinklo „Livinn – Sveiki produktai“, prekiaujančių natūraliais bei ekologiškais produktais, sumanytoja ir savininke, taip pat knygų „Maistas: ką mes darome su juo, o jis su mumis“ bei „Kosmetika: ką mes darome su ja, o ji su mumis“ autore.  

Švarios sėklos nauda arba genetiškai modifikuotų organizmų poveikis žmogaus sveikatai bei aplinkai

Pradėkime nuo to, kad „(...) ekologiniuose ūkiuose griežtai tikrinama sėkla, kad ji nebūtų genetiškai modifikuota,“ – pabrėžia Guoda.

Kaip žinoma, genetiškai modifikuoti produktai kelia grėsmes tiek mūsų sveikatai, tiek aplinkai.

Genetiškai modifikuotuose maisto produktuose gali atsirasti naujų, nebūdingų baltymų, todėl mokslininkai ir medikai nuogąstauja, kad tokių genetiškai modifikuotų maisto produktų vartojimas gali sukelti alergijų protrūkį.  

Taipogi genetiškai modifikuoti organizmai esti glifosato, vieno iš herbicidų, šaltinis. Glifosatas jau nevienkartiniu tyrimu pripažintas kaip kancerogenas,skatinantis kraujo vėžio vystymąsi, krūties vėžinių ląstelių augimą. Taip pat tai endokrininę (hormoninę) sistemą ardanti medžiaga. Registruoti 39 herbicidai, turintys glifosato. Viena iš tokių medžiagų - daugelio žinoma ir ūkininkų gan dažnai naudojama priemonė Roundup. Pats glifosatas buvo atrastas 1960 metais Vietname, kaip vamzdžių valymo priemonė.

Pasaulio sveikatos organizacija (WHO) paskelbė, kad naudojant glifosatą prieš nuimant derlių, chemikalo lieka produktuose, o gyvulių pašaruose aptinkami likučiai patenka į kiaušinius, mėsą ir pieną.

Kaip grėsmės aplinkai įvardijami šie veiksniai: genetinis užteršimas, nekontroliuojamas genų išplitimas aplinkoje, atsparių kenkėjų bei piktžolių formų plėtra, pavojus bioįvairovei. Masiškai žūsta bitės (2014 metais Kanadoje auginant didelius pasėlius genetiškai modifikuotų augalų žuvo 37 milijonai bičių), nyksta drugių ir paukščių populiacijos.

Pateikiama informacija, jog genų užteršimo negalima sumažinti arba iš jo išsivaduoti: bus neįmanoma genetiškai modifikuotus organizmus sunaikinti, jeigu kartais pasirodytų, kad jie visgi pavojingi.  

Ir, nors mokslininkai teigia, kad genų technologijos leis realizuoti kilnius tikslus, tačiau kuriami augalai su steriliomis sėklomis kilnumu nelabai kvepia, juk žemdirbiai praranda galimybę turėti savą sėklą, vadinasi, kiekvienais metais jie yra priversti įsigyti brangias sėklas iš monopolinių įmonių.

„Sėklų gamyba yra didžiulė industrija. Jau dabar draudžiama prekiauti savomis sėklomis. Mano nuomone, tai baisus apribojimas, kadangi tu net negali turėti antrinės rinkos. Ir tuo pačiu tai yra tam tikrų rūšių pasmerkimas,“ – teigia Guoda.

O štai šiems augalams būdingas atsparumas pesticidams priveda ne prie to, kad nuo jų yra atsisakoma, o priešingai – naudojamų kenksmingų medžiagų kiekis tik didėja.

Taigi, mes vartojame produktus tiksliai nežinodami jų kilmės ar to, kokių priemaišų juose gali būti. Gal valgome pomidorą su žuvies genais ar perkame mėsą, kiaušinius, pieną ir kitus produktus gautus šeriant gyvulius genetiškai modifikuotais pašarais, bet žymėjimuose apie tai nerasime. Pagal dabartinius reikalavimus apie produkte esančias genetiškai modifikuotas sudedamąsias turi būti nurodoma tik tais atvejais, jei bendras jų kiekis sudaro daugiau kaip 0,9 procento.

Šiame fone galime aiškiai suprasti, kokia svarbi yra švari sėkla, norint užauginti švarų, sveiką maistą.  

Atsisakoma pagrindinių nuodų

„Ekologiniuose ūkiuose neleidžiama naudoti pesticidų, azoto trąšų – tai yra pagrindinių nuodų.

O norint užauginti natūraliai, be chemikalų (žmonės, bandę tai daryti, žino, kad tai nėra taip paprasta), reikia ir atsparesnės veislės. Kaip taisyklė, tai yra senesnės augalų veislės, veislės kuo mažiau paveiktos selekcijos.

Labai akivaizdus pavyzdys su sodais. Lietuvoje auginti ekologiškus obuolius dažniausiai nesiimama, sakoma, kad neapsimoka, o kas augina, produkciją išveža. O ir tokių yra labai mažai, nes reikia turėti kitokias rūšis obuolių,“ – pasakoja Guoda.

Ekologiniuose ūkiuose priemonės nuo kenkėjų naudojamos jau kitokios. Tai priemonės , pagamintos natūraliu pagrindu, kaip pavyzdžiui, citrusinių vaisių ar nimbamedžio (angl. Neem), taipogi mūsų pašonėje augantys pagalbininkai – kartusis kietis (pelynas), dilgėlės ir kiti.

Galime pasidžiaugti tuo, kiek mes dar daug turime savoje šalyje. Skanaujame močiučių ar mamų mums su meile užaugintą agurką ar pomidorą, prisotintus žemės syvais bei saulės energija, užaugintus dar gana švarioje žemėje. Ne tik kad prisimename, bet ir turime galimybę nusiraškyti tikrą, kvepiantį antaninį ar ananasinį obuolį nuo tikros šimtametės obels.

„O štai pasaulyje jau yra šalių, kur tų senųjų obelų veislių jau apskritai nieks gyvenime nematęs, jos tiesiog išnykusios,“ – dalijasi savo žiniomis Guoda.

Tie žmonės, kurie suvokė, kokioje liūdnoje situacijoje atsidūrėme, kuria sėklų bankus, kad bent sėklų pavyzdžius turėtų, išsaugotų, kad neprarastų galimybės vieną dieną užsiauginti, kad ir antaninę obelį.

Kitokia gamyba, kitoks ir produktas

Ekologinėje gamyboje be apribojimų žemės ūkyje dar yra ir begalė apribojimų perdirbime, kas daro poveikį ne tik produkto kokybei, bet ir tausoja aplinką, nes nenaudojant sintetinių maisto priedų, nebepalaikoma ir jų gamyba.

„Kai įprastoje gamyboje maisto priedų leidžiama šimtais ir tūkstančiais, ekologinėje gamyboje yra tik dešimtys,o tai jau šimtus kartų mažiau. Vadinasi, galime būti ramūs, kad E čia tiek nėra, o tie kurie yra - visiškai aiškūs – kokia ciberžolė ar burokėliai kaip dažiklis, tai yra natūralūs maisto priedai,“ – pasakoja Guoda.

Galime susidurti su nuomone, jog ir ekologiniai ūkiai – tai vis vien yra pramoninis būdas.

„Taip, bet tai būdas aprūpinti maistu žmonių mases. Juk daug žmonių gyvena miestuose, o aprūpinti maisto produktais reikia ir juos. Ir dažnai jie nori valgyti bent vienu ar dviem žingsniais geresnį maistą, juk tai daugybei žmonių sveikatą išsaugo.

Žinoma, yra tokių, kurie auginasi sau maistą, pasitelkdami tradicinę ar gamtinę žemdirbystę, bet dažniausiai maistas užsiauginamas tik sau, savai šeimai, būtų naivu manyti, kad visi tuo užsiims,“ – dėsto Guoda.

Tad nors tai ir pramoninis būdas, bet jo dėka žmonės aprūpinami sveikesniu maistu, o ir gamta žymiai labiau tausojama.

Abejingumas

„…joks mąstantis žmogus negali likti abejingas aplinkiniam pasauliui,“ – Keneally.

Guoda pasakoja susidurianti ir su žmonių požiūriu, kad pesticidai nieko tokio, juk jie išsivadėja, jei vieną kartą purškia. „Bet pateikiamose metodologijose žemdirbiams nurodomi trys keturi kartai purškimo per metus,“ – mini pašnekovė. Tačiau, net jeigu purškiama vieną kartą, gal ir nedaug jų belieka maiste, bet nejaugi nesusimąstoma, kur dedasi likusioji dalis išpurkštų nuodų? Juk jie niekur nedingsta – susigeria į dirvožemį, patenka į vandenis, per kuriuos mes visi sujungti, ir taip, netgi jų nenaudojantys, būna priversti pajusti šios taršos pasekmes, vartodami užterštą vandenį bei maisto produktus su šių nuodų likučiais.

Tad ar ne metas mesti savo abejingumą šalin ir susirūpinti?

Juk netgi jei sau ir auginatės ekologiškus produktus ar manote, jog esate saugūs nuo visuotinės taršos, kai pūstelėjęs vėjelis jums gali atnešti pesticidų ar kitokių chemikalų debesį, o iš dangaus krintantys lietaus lašai, absorbavę kenksmingas daleles, galbūt už dešimčių kilometrų laisto visu tuo „gėriu“ jūsų daržus? O ir požeminiai vandenys, sujungti bendromis gyslomis, juk visa žemė - tai vientisas organizmas, kaip kad ir mūsų kūnas, atneša į jūsų šulinius ar kūdras į jį patekusias nuodų daleles. Ir tai tampa visuotiniu reiškiniu.

„Europoje vis dažnėja atvejų, kai ekologiniuose ūkiuose fiksuojami pažeidimai dėl į jų teritorijas patenkančių chemikalų likučių, kuriuos jiems atpūtė. Ir netgi nėra metodų, kaip tai įrodyti, jų dar tik ieškoma.

Gyvename chemikalų debesyje ir tie chemikalai sėda, kur nori,“ – dalijasi šių dienų aktualijomis Guoda.

Tad ar tikrai nėra jokio skirtumo, ar nuodingų medžiagų naudojama mažiau ar daugiau? Juk jeigu mūsų organizmas, jau ir taip užterštas ir sergantis, vis dar ir dar gautų nuodų, ar tai jam padėtų sveikti? Kaip manote, didelis skirtumas būtų, ar mes papildomai suvartotume nuodų lašelį, ar šaukštelį?

Taip juk ir žemė yra gyvas organizmas, ir kiekvieno iš mūsų atsakomybė ja rūpintis ir leisti jai valytis, valytis joje augantiems augalams, valytis vandenims.

„Elkitės gerai su žeme. Jūs jos negavote iš savo tėvų, bet jūsų vaikai jums ją paskolino. Mes nepaveldime Žemės iš mūsų Protėvių, mes skolinamės ją iš mūsų Vaikų.“ – indėnų posakis.

Autorė Donata Svirnelytė – Račkauskienė
Interviu publikuotas 2018 m. portale minfo.lt